Projekto lyginamasis variantas
9, 29, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 39, 40, 41, 42, 43 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO, ĮSTATYMO PAPILDYMO 36¹, 36², 36³, 36⁴, 38¹ STRAIPSNIAIS
pakeitimas
1Pakeisti 2 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Atvejis – kompleksinės pagalbos vaikui ir (arba) jo atstovams pagal įstatymą poreikio atsiradimas arba galimas vaiko teisių pažeidimas ir (arba) grėsmės vaikui lygis, nustatytas pagal šį įstatymą.“
2Pakeisti 2 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Fizinė bausmė – vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar fiziškai kankinti vaiką arba pažeminti jo garbę ir (ar) orumą. Fizine bausme nelaikomos valstybės legaliai taikomos bausmės ir kitokios poveikio priemonės nepilnamečiams.“
3Pakeisti 2 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip:
„9. Smurtas prieš vaiką – veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, tyčinė nepriežiūra, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai, šiurkščiai ar pažeminta pažeista vaiko garbė ir (ar) orumas. Smurtu prieš vaiką taip pat laikoma vaiko nepriežiūra. Smurtu nelaikomi proporcingi veiksmai, kuriais prieš vaiką panaudojama fizinė jėga ir vaikui sukeliamas fizinis ar psichinis skausmas, kai šiais veiksmais siekiama išvengti didesnio didesnės žalos ar pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei ir to negalima pasiekti kitomis priemonėmis.“
4Pakeisti 2 straipsnio 12 dalį ir ją išdėstyti taip:
„12.
Vaiko interesai – gyvenimas šeimoje su tėvais, giminystės ryšių išlaikymas, sveika ir saugi aplinka ir sąlygos, tenkinančios vaiko individualius poreikius, kurie atitinka vaiko amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrina tinkamą vaiko raidą ir auklėjimą.“
5Pakeisti 2 straipsnio 14 dalį ir ją išdėstyti taip:
„14. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – Civilinis kodeksas) ir, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme (toliau – Socialinių paslaugų įstatymas) ir Šeimos stiprinimo įstatyme.“
pakeitimas
taip: „1) fizinis smurtas – tyčinis fizinis veiksmas ar veiksmai prieš vaiką, taip pat fizinė bausmė, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida arba buvo sukeltas žymų žymus skausmas ar realus bei tiesioginis pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai arba šiurkščiai pažeminta vaiko garbė ir
(ar) orumas“. 2. Pakeisti 3 straipsnio 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) psichologinis smurtas – tyčinis sistemingas vaiko teisės į identiškumą pažeidinėjimas, vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, būtinos vaiko normaliai raidai veiklos trikdymas, prievartinis vaikų ir tėvų atskyrimas prieš jų valią, asocialaus elgesio skatinimas ar kitokia nefizinio kontakto elgsena (veiksmai ar neveikimas), dėl kurios vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida arba sukeltas realus ir tiesioginis pavojus vaiko gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar šiurkščiai pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas“. 3.
taip: „4) nepriežiūra – tyčinis tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą ar už vaiko priežiūrą atsakingo asmens nuolatinis vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas, dėl kurio vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida arba sukeltas realus bei tiesioginis pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai.“
pakeitimas Pakeisti 4 straipsnio 15 punktą ir jį išdėstyti taip: „15) pagalbos viršenybės – vaikui, ypač delinkventinio elgesio atvejais, taip pat jo šeimai užtikrinama pagalbos priemonių viršenybė prieš baudžiamąsias priemones“. 4 straipsnis. 9 straipsnio pakeitimas Pakeisti 9 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „Vaikas turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus giminystės, emocinius ir socialinius ryšius, neleidžiant į juos neteisėto kišimosi, bei jų išsaugojimą, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas ir teisę į religijos laisvę. Kai ši vaiko teisė pažeidžiama, valstybė suteikia vaiko interesus atitinkančią apsaugą ir paramą, kuri reikalinga, kad vaikas galėtų atkurti prarastus identiškumo elementus.“
pakeitimas
taip: „8. Tėvai dėl perteklinio, neproporcingo kišimosi į privatų šeimos gyvenimą turi teisę reikalauti jų šeimai padarytos civilinės žalos atlyginimo. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojų, policijos pareigūnų ar kitų valdžios institucijų darbuotojų neteisėtais veiksmais vaikui ir kitiems šeimos nariams sukeltą žalą atlyginama Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nustatyta tvarka“. 2. Papildyti 29 straipsnį nauja dalimi ir ją išdėstyti taip: „9.
Tėvai dėl šeimai taikomų perteklinių, neproporcingų priemonių ar kitų neteisėtų veiksmų turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierių, LR Seimo kontrolieriaus tarnybą ir kitas institucijas, turinčias teisę nagrinėti tokio pobūdžio skundus.“6 straipsnis. 31 straipsnio pakeitimas Pakeisti 31 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip: „8. Tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, turi bendradarbiauti su sveikatos priežiūrą priežiūros ar kitokią pagalbą vaikui, jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą teikiančiais specialistais teikiantys specialistai, vaiko mokyklos vadovu vadovai, kitu kiti švietimo paslaugų teikėju teikėjai, mokytojais mokytojai, kitais specialistais kiti specialistai, teikiančiais teikiantys specialiąją, psichologinę, socialinę pedagoginę, specialiąją pedagoginę pagalbą, atsižvelgti į jų rekomendacijas bendradarbiauja vaiko teisių užtikrinimo srityje, atsižvelgdami į Konstitucijoje įtvirtintą tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.“7 straipsnis. 32 straipsnio pakeitimas Pakeisti 32 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „1. Draudžiama vaiko tėvams asmenines teises ir pareigas perduoti kitiems asmenims. 2. Kitiems vaiko atstovams įstatymu nustatytas teises ir pareigas perduoti kitiems asmenims galima tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka.“8 straipsnis. 33 straipsnio pakeitimas Pakeisti 33 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Atsiradus vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksniams bei rizikos veiksniams, susijusiems su vaiko tėvais ir jų santykiais su vaiku, kai nėra realaus ir tiesioginio pavojaus, kurio neįmanoma pašalinti kitomis priemonėmis, vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, prioritetas taikomas vaiko išsaugojimui šeimoje, teikiant vaikui ir jo tėvams šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka prevencinę ir (ar) kompleksinę pagalbą.“
Pakeisti 34 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Savivaldybėje šeimoms ir vaikų besilaukiančioms vienišoms motinoms sudaromos galimybės dalyvauti pozityviosios tėvystės mokymuose, šeimos įgūdžius ugdančiose ir palaikančiose programose. Šiuose mokymuose dalyvavusių asmenų vaikams savivaldybės gali suteikti pirmumo teisę gauti ikimokyklinio ugdymo paslaugas. Savivaldybė kuria ar prisideda prie programų, kurių paskirtis yra mokyti smurtaujančius asmenis nesmurtinio elgesio, siekiant pakeisti smurtinės elgsenos modelius, kūrimo, taip pat sudaromos sąlygos organizuoti mokymus specialistams, dirbantiems su smurto veiksmų aukomis arba tokių veiksmų vykdytojais, smurto prevencijos ir jo atvejų nustatymo. Savivaldybė steigia ir remia vaikų dienos centrus, teikia konsultacijas, informaciją šeimoms dėl joms būtinos pagalbos gavimo, taip pat sudaro galimybes vaikus auginančioms šeimoms, kurios susiduria su krizėmis dėl šeimoje kylančių konfliktų, pasinaudoti savivaldybės organizuojamu ir teikiamu pirminės teisinės pagalbos teikimu ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme numatytu valstybės užtikrinamu neteisminiu taikinamuoju tarpininkavimu.“10 straipsnis. 35 straipsnio pakeitimas
dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
Švietimo, asmens sveikatos priežiūros, vaiko teisių apsaugos, socialinių paslaugų, teisėsaugos ir kitų institucijų darbuotojai, taip pat kiti asmenys, turintys duomenų apie galimą šiurkštų vaiko teisių pažeidimą, nurodytą šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje, taip pat apie vaiko elgesį, keliantį pavojų jo sveikatai ir gyvybei, arba apie likusius be tėvų globos nepilnamečius vaikus ar būtinumą ginti nepilnamečių teises ir teisėtus interesus (dėl tėvų ligos, mirties, išvykimo ar dingimo, tėvų atsisakymo atsiimti vaikus iš mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaigų ar panašių priežasčių), privalo apie tai nedelsdami informuoti policiją ir (ar) Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ar jos įgaliotą teritorinį skyrių pagal vaiko ar savo gyvenamąją vietą.“
dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Asmens, pateikusio šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą informaciją, raštu ar žodžiu aiškiai išreikštu pageidavimu turi būti išlaikytas jo anonimiškumas prieš trečiuosius asmenis, išskyrus ikiteisminio tyrimo institucijas, prokuratūrą ir teismus. Ši nuostata netaikoma šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų institucijų, įstaigų, organizacijų darbuotojams. Asmens, pateikusio šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą informaciją, tapatybė gali būti atskleista ir tada, kai nustatoma, kad buvo suteikta melaginga informacija. Už žinomai melagingą pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą yra taikoma administracinė atsakomybė.“11 straipsnis. 36 straipsnio pakeitimas
dalį ir ją išdėstyti taip: „1.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ar jos įgaliotas teritorinis skyrius įgaliotam teritoriniam skyriui priklausančios mobiliosios komandos specialistas, gavęs žodžiu, raštu ar bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis pranešimą apie galimą šiurkštų vaiko teisių pažeidimą, kuo skubiau, tačiau ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo pranešimo gavimo, pradeda nagrinėti pranešimą ir susitinka su vaiku, užsitikrindamas galimybę pabendrauti su juo be apribojimų, šeima, ją išklauso. jeigu Jeigu yra poreikis, vaiką išklauso, – nedalyvaujant vaiko atstovams pagal įstatymą, atsižvelgęs į vaiko amžių ir brandą išklauso vaiką jam priimtinu būdu apie galimą jo teisių pažeidimą, taip pat įvertina vaiko gyvenamąją ir socialinę aplinką bei vaiko santykius su jo tėvais ar kitais vaiko atstovais pagal įstatymą. Jeigu yra įtarimų, kad vaikas patyrė smurtą, vaikas pagal poreikį turi būti išklausytas psichologo. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs šioje dalyje nurodytus veiksmus šio įstatymo 38 straipsnyje nustatyta tvarka, nustato grėsmės vaikui lygį. Mobiliųjų komandų sudarymo, specialistų atrankos ir jų darbo tvarkos aprašą tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras.“
nauja dalimi ir ją išdėstyti taip:
„2. Jei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio
skyriaus mobiliosios komandos specialistas, atlikęs 36 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, nustato, jog pranešimas apie galimą šiurkštų vaiko teisių pažeidimą yra pagrįstas, šio įstatymo 38 straipsnyje nustatyta tvarka yra atliekamas vaiko ir šeimos poreikių vertinimas, esant būtinybei pagal 41 straipsnį inicijuojamas atvejo vadybos procesas, kurio metu yra įvertinamas kompleksinės pagalbos vaikui ir šeimai poreikis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatyta tvarka.“ 3.
Papildyti 36 straipsnį nauja dalimi ir ją išdėstyti taip: „3. Jeigu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus mobiliosios komandos specialistas įsitikina, jog pranešimas apie galimą vaiko teisių pažeidimą yra nepagrįstas, jis priima sprendimą baigti pranešimo nagrinėjimą.“
dalį, ją išdėstyti taip ir laikyti 4 dalimi:
„2. 4. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir
įvaikinimo tarnyba tarnybos ar jos įgaliotas teritorinis skyrius įgalioto teritorinio skyriaus mobiliosios komandos specialistas, reaguodamas į pranešimą apie galimą smurto prieš vaiką naudojimą, galimai kilusį realų ir tiesioginį pavojų vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei ar vaiko buvimą jam nesaugioje aplinkoje, visus šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus privalo atlikti pranešimo gavimo dieną, tačiau ne vėliau kaip per 6 valandas nuo pranešimo gavimo momento.“
dalį, ją išdėstyti taip ir laikyti 5 dalimi:
„3. 5. Policijos pareigūnai, įvykio vietoje
nustatę vaiko buvimą jam nesaugioje aplinkoje, galimą šiurkštų vaiko teisių pažeidimą, privalo nedelsdami imtis veiksmų užtikrinti vaiko saugumą ir apie įvykį nedelsdami, tačiau ne vėliau kaip kitą dieną, informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ar jos įgaliotą teritorinį skyrių.“
galios 36 straipsnio 4-7 dalis. 4.
apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko buvimą jam nesaugioje neutralioje aplinkoje, kuri kelia pavojų vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, skubiai paima vaiką iš jam nesaugios neutralios aplinkos, prireikus pasitelkdamas policijos pareigūnus, kai gali kilti (kyla) grėsmė vaiko, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojų ar kitų asmenų, dalyvaujančių paimant vaiką, gyvybei ar sveikatai ir būtina užtikrinti jų saugumą, ir imasi veiksmų dėl vaiko grąžinimo jo tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą. Nustatęs, kad vaikas negali būti grąžintas jo tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą dėl to, kad gali kilti realus pavojus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, konstatavęs antrąjį grėsmės vaikui lygį, imasi šio straipsnio 5 dalies 1–4 punktuose nurodytų veiksmų. 5.
teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei jo gyvenamojoje aplinkoje ir antrąjį grėsmės vaikui lygį, skubiai laikinai paima vaiką iš jam nesaugios aplinkos, pasitelkdamas policijos pareigūnus dėl šio straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, ir imasi šių veiksmų:
1) užtikrina vaiko laikiną apgyvendinimą šio įstatymo 43 straipsnyje nustatyta tvarka;
2) vadovaudamasis šio įstatymo 37 straipsniu, inicijuoja atvejo vadybos procesą ir teikia prašymą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui dėl mobiliosios komandos sudarymo;
3) vadovaudamasis šio įstatymo 42 straipsniu, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas Civilinio kodekso 3.254¹ straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą išdavimo;
4) teismui priėmus nutartį leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą, šio įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka teikia savivaldybės administracijos direktoriui nurodymą nustatyti vaikui laikinąją globą (rūpybą) ir paskirti konkretų laikinąjį globėją (rūpintoją). 6. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, paėmęs vaiką iš jam nesaugios aplinkos šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytais atvejais, kuo skubiau, bet ne vėliau kaip kitą dieną, raštu ar bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis privalo apie tai pranešti tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą, jeigu jie nedalyvavo vaiko paėmimo metu. 7. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs pirmąjį ar antrąjį grėsmės vaikui lygį, vadovaudamasis šio įstatymo 37 straipsnio nuostatomis inicijuoja atvejo vadybos procesą. 12 straipsnis. Įstatymo papildymas 36¹ straipsniu Papildyti įstatymą 36¹ straipsniu ir jį išdėstyti taip: „36¹ straipsnis.
1Policijos pareigūnai,
įvykio vietoje radę vaiką be tėvų ar kitų asmenų, kuriems vaikas yra patikėtas prižiūrėti, globos, privalo nedelsdami imtis veiksmų užtikrinti vaiko saugumą, paimti vaiką iš nesaugios aplinkos, kuri nėra vaiko gyvenamoji vieta, ir imtis veiksmų grąžinti vaiką tėvams. 2. Jei vaiko grąžinti yra neįmanoma dėl CK 6.254 straipsnio 1–2 dalyse nurodytų pagrindų, vaikas perduodamas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ar jos įgaliotam teritoriniam skyriui. Jeigu su vaiku yra kiti vaiko šeimos nariai ar giminaičiai, pagal savo amžių ir sveikatos būklę galintys prižiūrėti vaiką, yra laikoma, jog vaikas yra patikėtas jiems prižiūrėti, nebent būtų nustatyta kitaip. 3. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko buvimą jam nesaugioje aplinkoje, kuri nėra vaiko gyvenamoji vieta, kurioje kyla realus pavojus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, skubiai paima vaiką, ir nedelsiant imasi veiksmų dėl vaiko grąžinimo jo tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą. 4. Kai kyla grėsmė vaiko, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojų ar kitų asmenų, dalyvaujančių paimant vaiką iš aplinkos, kurios nėra vaiko gyvenamoji, gyvybei ar sveikatai ir būtina užtikrinti jų saugumą, šiam procesui užtikrinti yra pasitelkiami policijos pareigūnai. 5. Nustatęs, kad vaikas negali būti grąžintas vaiko tėvams ar vaiko atstovams pagal įstatymą dėl CK
pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, imasi 36³ straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų.“
Įstatymo papildymas 36² straipsniu Papildyti įstatymą 36² straipsniu ir jį išdėstyti taip:
„36² straipsnis. Vaiko paėmimas iš vaiko atstovų pagal įstatymą
biologiniais tėvais ar įtėviais nutraukimas yra galimas tik tada, kai kyla realus ir tiesioginis pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai arba tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų sistemingai piktnaudžiauja tėvų valdžia, o visos pagalbos šeimai priemonės yra nevaisingos. 2. Vaikas priverstinai gali būti paimamas iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą tik tuo atveju, jei tai yra proporcinga priemonė, būtina siekiant išvengti tiesioginio ir realaus pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, ir šis pavojus negali būti pašalinamas kitomis priemonėmis. 3. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialisto sprendimas paimti vaiką iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą visais atvejais turi būti pagrįstas ir motyvuotas, nurodant aplinkybes, kodėl vaiko nebuvo įmanoma apsaugoti kitais būdais ir pagrindžiant sprendimo paimti vaiką proporcingumą. 4. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą metu privalo dalyvauti tėvai ar vienas iš tėvų, ar vaiko atstovų pagal įstatymą. Jei tėvų arba turimo vienintelio iš tėvų nėra, vaikui steigiama laikinoji globa (rūpyba) Civilinio kodekso 3.254 straipsnyje numatytais pagrindais. 5. Vaiko paėmimas iš saugios aplinkos negalimas. 6. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą atveju vaikas yra perduodamas kitam vaiko atstovui pagal įstatymą arba šeimos nariui, arba giminaičiui, kuris pagal savo amžių ir sveikatos būklę gali pasirūpinti vaiku.
Tik nesant tokios galimybės, vaikas perduodamas laikinam globėjui.“14 straipsnis. Įstatymo papildymas 36³ straipsniu Papildyti įstatymą 36³ straipsniu ir jį išdėstyti taip:
„36³ straipsnis. Vaiko paėmimas iš jo atstovų pagal įstatymą skubos tvarka
apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus mobiliosios komandos specialistas, nustatęs realų ir tiesioginį pavojų vaiko sveikatai, gyvybei jo gyvenamojoje aplinkoje, kuris negali būti pašalintas kitais būdais, skubiai laikinai paima vaiką iš jam nesaugios aplinkos, esant reikalui pasitelkdamas policijos pareigūnus dėl 36² straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, ir imasi šių veiksmų:
1) užtikrina vaiko laikiną apgyvendinimą šio įstatymo 43 straipsnyje nustatyta tvarka;
2) vadovaudamasis šio įstatymo 37 ir 38 straipsniais, inicijuoja pagalbos vaikui ir šeimai poreikio vertinimą ir atvejo vadybos procesą;
3) teikia motyvuotą siūlymą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ar jos įgaliotam teritoriniam skyriui paimti vaiką iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą. 2. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgalioto teritorinis skyrius, vadovaudamasis šio įstatymo 42 straipsniu, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas Civilinio kodekso 3.254¹ straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą išdavimo bei Civiliniame kodekse nustatytais atvejais organizuoja laikinosios globos (rūpybos) vaikui nustatymą.“15 straipsnis. Įstatymo papildymas 36⁴straipsniu Papildyti įstatymą 36⁴straipsniu ir jį išdėstyti taip: „36⁴straipsnis.
Vaiko paėmimas iš tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą, kai jie sistemingai piktnaudžiauja tėvų valdžia, o visos kompleksinės pagalbos priemonės yra nevaisingos Jei atvejo vadybos metu paaiškėja, kad vaiko tėvai ar vaiko atstovai pagal įstatymą nesirūpina, nesidomi vaiku, sistemingai šiurkščiai pažeidinėja vaiko teises, o kompleksinės pagalbos priemonės yra neveiksmingos dėl to, kad tėvai vengia atlikti savo pareigas, auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia arba nesirūpina vaikais, esant motyvuotam atvejo vadybininko siūlymui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius gali kreiptis į teismą dėl vaiko paėmimo iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą Civilinio kodekso 3.254¹ straipsnyje nustatyta tvarka. Tokiu atveju taikoma šio įstatymo 36³ straipsnyje nustatyta tvarka.“16 straipsnis. 37 straipsnio pakeitimas
37 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Atvejo vadyba taikoma paaiškėjus pranešimo apie galimą vaiko teisių pažeidimą pagrįstumui ir nustačius vieną iš šio įstatymo 38 straipsnyje apibrėžtų grėsmės vaikui lygių. Visais atvejais su šeima dirba atvejo vadybininko sudaryta specialistų komanda, kurioje turi pareigą dalyvauti atvejo vadybininko kviečiami sveikatos priežiūros, švietimo, socialines paslaugas toje savivaldybėje teikiančių įstaigų, atitinkamų teisėsaugos institucijų atstovai ar kitų sričių specialistai pagal vaiko poreikius. Taip pat gali būti kviečiami dalyvauti vietos bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų atstovai.“
dalį ir ją išdėstyti taip: „4.
Vaikams, kurių atvejui nepriskiriamas vienas iš šio įstatymo 38 straipsnyje apibrėžtų grėsmės vaikui lygių ir netaikoma atvejo vadyba (patiriantiems socialinius sunkumus, turintiems specialiųjų poreikių, teisę pažeidusiems vaikams ar kitais atvejais), turi būti taikoma atvejo vadyba, taip pat įstatymu taip pat garantuojama kompleksinė pagalba. Ši pagalba taip pat teikiama tokių vaikų tėvams ir kitiems jų atstovams pagal įstatymą, teikiant būtinas paslaugas, jeigu yra poreikis, – kompleksinę ilgalaikę pagalbą.“
dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Atvejo vadybą sudaro:
1) šeimos poreikių dėl pagalbos teikimo ir socialinės rizikos lygio šeimoje vertinimas, pagalbos organizavimas, vaiko individualių poreikių ir šeimos socialinės aplinkos, rizikų ir galimų pagalbos šaltinių įvertinimas;
2) pagalbos plano sudarymas pagal poreikio lygį;
3) pagalbos plano įgyvendinimas;
4) šeimos stebėsena;
5) periodinis pagalbos plano peržiūrų organizavimas, tačiau ne rečiau kaip kartą per pusmetį, jeigu nustatytas pirmasis grėsmės vaikui lygis, o jeigu nustatytas antrasis grėsmės vaikui lygis – o kai yra motyvuotas tėvų prašymas – ne vėliau kaip per 30 dienų. Jeigu vaikas paimtas iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą, pagalbos planas peržiūrimas išnykus realiam pavojui vaiko sveikatai ar gyvybei, bet ne vėliau kaip po 60 30 dienų, paskesnius kartus – ne rečiau kaip kartą per keturis mėnesius, pagalbos plano įgyvendinimo įvertinimas. Jeigu yra poreikis, pagalbos plano peržiūros gali būti atliekamos ir dažniau, negu nurodyta šiame punkte.“
dalį ir ją išdėstyti taip: „6.
Nepriklausomai nuo grėsmės vaikui lygio nustatymo, bet Bet kuriuo atvejo vadybos proceso etapu, jeigu iškyla realus pavojus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius turi imtis skubių veiksmų, nurodytų šio įstatymo 36³ straipsnio 5 1 dalyje.“17 straipsnis. 38 straipsnio pripažinimas netekusiu galios Pripažinti netekusiu galios 38 straipsnį. 38 straipsnis. Grėsmės vaikui lygiai
yra du: pirmojo ir antrojo lygio grėsmės. Grėsmės vaikui lygių kriterijus ir Grėsmės vaikui lygio nustatymo tvarkos aprašą tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras. 2. Pirmasis grėsmės vaikui lygis nustatomas, kai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nenustato pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, tačiau nustato vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksnius bei rizikos veiksnius, susijusius su vaiko tėvais ar kitais jo atstovais pagal įstatymą ir jų santykiais su vaiku, ir kai vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą neužtikrina vaiko teisių ir teisėtų interesų. 3. Antrasis grėsmės vaikui lygis nustatomas, kai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nustato pavojų vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, kuris yra susijęs su vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksniais bei rizikos veiksniais, susijusiais su vaiko tėvais ar kitais jo atstovais pagal įstatymą ir jų santykiais su vaiku. 18 straipsnis. Įstatymo papildymas 38¹straipsniu Papildyti įstatymą 38¹straipsniu ir jį išdėstyti taip: „38¹ straipsnis. Pagalbos vaikui ir šeimai poreikio vertinimas 1.
Pagalbos vaikui ir šeimai poreikis vertinamas:
sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių socialinių darbuotojų ar kitų socialinės srities specialistų iniciatyva;
įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus mobilios komandos specialistams 36 straipsnyje nustatyta tvarka nustačius, jog yra padarytas šiurkštus vaiko teisių pažeidimas ir egzistuoja pagalbos vaikui ir šeimai teikimo poreikis. 2. Pirminį vaiko ir šeimos vertinimą atlieka socialinis darbuotojas arba socialinis pedagogas pagal kompetenciją. Socialinis darbuotojas arba socialinis pedagogas įvertinęs vaiko ir šeimos poreikius ir nustatęs pagalbos poreikį, kartu su tėvais priima sprendimą dėl pagalbos vaikui ir šeimai bei su tuo susijusių paslaugų teikimo. 3. Paaiškėjus, kad egzistuoja kompleksinių paslaugų vaikui ir šeimai poreikis, atvejis yra perduodamas atvejo vadybininkui, kuris atlieka išsamų vaiko ir šeimos poreikių vertinimą. 4. Atvejo vadybininkas, atlikęs išsamų vaiko ir šeimos poreikių vertinimą, ir nustatęs kompleksinės pagalbos vaikui ir šeimai būtinybę, inicijuoja atvejo vadybą ir kompleksinių paslaugų vaikui ir šeimai teikimą.“19 straipsnis. 39 straipsnio pakeitimas
pavadinimą ir jį išdėstyti taip: „39 straipsnis. Veiksmai, nustačius pirmąjį grėsmės vaikui lygį esant kompleksinių paslaugų vaikui ir šeimai poreikiui.“
dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Esant kompleksinių paslaugų vaikui ir šeimai poreikiui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius , nustatęs pirmąjį grėsmės vaikui lygį, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka ne vėliau kaip kitą darbo dieną inicijuoja teikia prašymą savivaldybės administracijos direktoriui dėl atvejo vadybininko paskyrimą paskyrimo.“
dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
Atvejo vadybininkas per 7 darbo dienas nuo jo paskyrimo dienos organizuoja atvejo nagrinėjimo posėdį, į kurį kviečia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyrius atstovą, taip pat pagal poreikį:
1) socialinį darbuotoją, dirbantį su šeimomis, patiriančiomis socialinę riziką, sveikatos priežiūros įstaigos specialistą, švietimo įstaigos, kurioje vaikas yra ugdomas, atstovą, policijos pareigūną, kitus specialistus, dirbančius su vaiku ir šeima ir galinčius jiems suteikti pagalbą. Posėdyje gali dalyvauti bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, kiti asmenys, galintys suteikti informaciją apie vaiką ir šeimą ar kitaip padėti vaikui ir šeimai, jeigu jie pasirašo konfidencialumo pasižadėjimą atstovaujantys šeimų interesus, nebent tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą tam prieštarautų;
2) vaiką (pagal poreikį) ir jo tėvus ar kitus jo atstovus pagal įstatymą.“
dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Nagrinėjant atvejį išklausoma vaiko nuomonė (jeigu jis dalyvauja) arba vaiko nuomonę pateikia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius su vaiku dirbantis specialistas, taip pat išklausomi vaiko tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą paaiškinimai arba šie paaiškinimai pateikiami raštu. Posėdžio metu pateikta informacija apie privatų šeimos gyvenimą yra konfidenciali. Vaiko tėvų arba vaiko atstovų pagal įstatymą viešinamai informacijai apie šeimos privatų gyvenimą konfidencialumo reikalavimas nėra taikomas. Atvejo vadybos posėdis yra protokoluojamas ir yra daromas posėdžio audiovizualinis įrašas.“
dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Nagrinėjant atvejį dėl pirmojo grėsmės vaikui lygio esant kompleksinių paslaugų vaikui ir šeimai poreikiui, atvejo vadyba vykdoma ir pagalbos planas sudaromas šio įstatymo 37 ir 41 straipsniuose nustatyta tvarka.“ 6.
Pakeisti 39 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Atvejo vadybos metu atliekant pagalbos plano peržiūrą ir paaiškėjus, kad krizė šeimoje gilėja, vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų ir nekeičia elgesio ir toliau vengia atlikti savo pareigas, nesirūpina vaiko saugumu ir jo auklėjimu, piktnaudžiauja tėvų valdžia, vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą gali būti įspėjami dėl atsakomybės jiems taikymo. Pagalbos plano peržiūros metu nustačius, kad situacijai nesikeičiant kyla pavojus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, dėl krizės šeimoje atsiranda intensyvesnės pagalbos vaikui ir šeimai poreikis, gali būti nustatomas antrasis grėsmės vaikui lygis ir atliekami šio įstatymo 40 straipsnyje nustatyti veiksmai.“20 straipsnis. 40 straipsnio pakeitimas
pavadinimą ir jį išdėstyti taip: „40 straipsnis. Veiksmai, nustačius antrąjį grėsmės vaikui lygį vaikui ir šeimai reikalingos intensyvios pagalbos poreikį“
dalį ir ją išdėstyti taip: „1.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, įvertinęs socialinės aplinkos rizikos veiksnius susijusius su vaiko tėvais ar kitais vaiko atstovais pagal įstatymą ir jų santykiais su vaiku, jeigu jie kelia realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai ir gyvybei, arba nustatęs, kad vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų veiksmų vaiko saugumui užtikrinti ir taip sudaro sąlygas atsirasti grėsmei vaiko sveikatai ar gyvybei, bei nustatęs antrąjį grėsmės vaikui lygį, nedelsdamas:
1) paima vaiką iš jam nesaugios aplinkos, prireikus tam pasitelkdamas policijos pareigūnus;
2) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą, jeigu jis nebuvo paskirtas anksčiau, ir kartu su atvejo vadybininku teikia prašymą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui dėl mobiliosios komandos sudarymo. Mobiliųjų komandų sudarymo, specialistų atrankos ir jų darbo tvarkos aprašą tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras. Jei išsamaus vaiko ir šeimos poreikių vertinimo metu atvejo vadybininkas, nustatęs, kad yra reikalingas didesnis pagalbos vaikui ir šeimai mastas, kas leidžia pagrįsti gilesnę intervenciją į šeimą nepaimant vaiko iš tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą, priima sprendimą suintensyvinti pagalbą šeimai.“
galios 40 straipsnio 2-4 dalis. 2. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, paėmęs vaiką iš jam nesaugios aplinkos, šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 3 darbo dienas Civilinio kodekso 3.254¹ straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą bei Civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka inicijuoja laikinosios globos (rūpybos) vaikui nustatymo organizavimą. 3.
nutarčiai atsisakyti išduoti leidimą paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nedelsdamas organizuoja vaiko grąžinimą jo tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą, taip pat šio įstatymo 39 straipsnyje nustatyta tvarka inicijuoja pagalbos šeimai teikimą. 4. Gavęs šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą prašymą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovas ar jo įgaliotas asmuo per vieną darbo dieną sudaro mobiliąją komandą, kuri per vieną darbo dieną pradeda intensyvų darbą su vaiku, jo tėvais ar kitais vaiko atstovais pagal įstatymą ir per 14 dienų nuo vaiko paėmimo iš jam nesaugios aplinkos dienos:
1) atlieka intensyvų mobiliosios komandos darbą su šeima, bendradarbiaudama su atvejo vadybininku;
2) kartu su atvejo vadybininku įvertina šeimos poreikius dėl pagalbos ir socialinės rizikos lygį šeimoje;
3) teikia intensyvią konsultacinę ir kitokią pagalbą šeimai, siekdama būtinos šeimos narių elgesio korekcijos ir saugios gyvenamosios aplinkos vaikui sudarymo;
4) pateikia rekomendacijas atvejo vadybininkui dėl tolesnio darbo su šeima organizavimo. 4. Papildyti 40 straipsnį naujomis dalimis ir jas išdėstyti taip:
„2. Sprendimo suintensyvinti pagalbą šeimai priėmimui yra taikoma 39 straipsnio 2–3 dalyse nustatyta procedūra. 3. Priėmus sprendimą
suintensyvinti pagalbą šeimai, atvejo vadybininkas parenka tam reikalingus būdus ir priemones. Intensyvesnės pagalbos teikimas šeimai gali apimti lankomąją priežiūrą, šeimos apgyvendinimą krizių centre ar kitą analogišką pagalbą, kurios metu šeima stebima ir ugdomi vaiko priežiūrai reikalingi įgūdžiai. Intensyvių paslaugų šeimai teikimo tvarką ir jų apimtį nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. 4. Po intensyvios pagalbos teikimo atliekamas įvertinimas dėl tolesnio vaiko tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą gebėjimo rūpintis vaiku.“ 5.
Pakeisti 40 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Mobiliajai komandai baigus Baigus intensyvų darbą su šeima ir paaiškėjus, kad:
1) tėvai pakeitė savo netinkamą elgesį su vaiku ir dėl to negresia pavojus jo saugumui, sveikatai ar gyvybei ir nelieka socialinės rizikos veiksnių ir vaikas nedelsiant grąžinamas tėvams, įgijo reikiamus įgūdžius, leidžiančius jiems savarankiškai pasirūpinti vaiku, ir nebėra kompleksinių paslaugų vaikui ir šeimai poreikio, atvejo vadyba baigiama, o savivaldybė užtikrina šeimos stebėseną – ne ilgiau kaip 3 mėnesius vykdo šeimos lankomąją priežiūrą;
2) tėvai stengiasi keisti arba pakeitė savo netinkamą elgesį su vaiku ir dėl to negresia pavojus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, tačiau išlieka socialinės rizikos veiksniai, dar neįgijo reikiamų įgūdžių, leidžiančių jiems savarankiškai pasirūpinti vaiku, ir tebeegzistuoja kompleksinių paslaugų vaikui ir šeimai poreikis, toliau taikoma atvejo vadyba pagal šio įstatymo 39 straipsnio nuostatas dėl pirmojo grėsmės vaikui lygio ir sprendžiamas klausimas dėl vaiko grąžinimo tėvams;
3) tėvai nesistengia keisti savo netinkamo elgesio su vaiku ir išlieka pavojus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, toliau vengia atlikti savo pareigas, auklėti vaikus, sistemingai piktnaudžiauja tėvų valdžia arba nesirūpina vaiku, atvejo vadybininkui pateikiamos rekomendacijos dėl tolesnio darbo su šeima organizavimo, o atvejo vadybininkas vykdo atvejo vadybą, sudaro pagalbos planą ir atlieka kitas funkcijas šio įstatymo 41 straipsnyje nustatyta tvarka vaikas ir šeima ruošiami vaiko paėmimui iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą ir globai.“
dalį ir ją išdėstyti taip: „6.
Atvejo vadybos metu atliekant pagalbos plano peržiūrą ir paaiškėjus, kad, atlikus intensyvų mobiliosios komandos darbą su šeima ir pritaikius pagalbos plane nustatytas priemones, per 60 dienų vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nedėjo pastangų ir nepakeitė savo elgesio, toliau vengia atlikti savo pareigas, auklėti vaikus, sistemingai piktnaudžiauja tėvų valdžia arba nesirūpina vaikais, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius motyvuotu atvejo vadybininko teikimu kreipiasi į teismą dėl vaiko paėmimo iš įstatyminių atstovų 36³ straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir (arba) Civilinio kodekso nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo. Tokiu atveju vaiko laikinoji globa (rūpyba) tęsiama, kol teismas priims sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo. Teismui atmetus ieškinį dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo ir nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo, laikinoji globa (rūpyba) tęsiama Civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka.“
dalį ir ją išdėstyti taip: „7. Atvejo vadybos metu atliekant pagalbos plano peržiūrą ir paaiškėjus, kad vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą pradeda keisti savo elgesį ir rūpintis vaiko saugumu, auklėjimu ir priežiūra, tačiau išlieka pirmajam grėsmės vaikui lygiui priskirtini rizikos veiksniai, turi būti nagrinėjamas klausimas dėl vaiko grąžinimo jo tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą, kompleksinių paslaugų vaikui ir šeimai poreikis, yra koreguojamas pagalbos planas ir atliekami kiti šio įstatymo 39 straipsnio 4 ir 6 dalyse numatyti veiksmai.“21 straipsnis. 41 straipsnio pakeitimas
dalį ir ją išdėstyti taip: „2.
Atvejo vadybininkas įvertina vaiko ir šeimos poreikius bei jos aplinką, telkia bendruomenės narius ir specialistus reikalingai pagalbai teikti bei koordinuoja pagalbos vaikui ir šeimai procesą. Atvejo vadybininkas padeda rasti šeimai geriausią problemų sprendimo būdą, sudaro sąlygas šeimai spręsti problemas, nuolat stebi ir koreguoja intensyvaus prevencinio ir socialinio darbo procesus.“
dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ar jos įgaliotam teritoriniam skyriui nustačius pirmąjį grėsmės vaikui lygį, atvejo Atvejo vadybininkas per 7 darbo dienas nuo jo paskyrimo:
1) atlieka šeimos poreikių pagalbai ir socialinės rizikos lygio šeimoje įvertinimą, pareikalaudamas iš švietimo, socialines paslaugas teikiančių įstaigų, teisėsaugos institucijų, vietos bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų turimos informacijos apie vaiką, jo šeimą ar kitus svarbius vaikui asmenis. Ši informacija atvejo vadybininkui teikiama neatlygintinai;
2) kai yra tarnybinis būtinumas, vaiko atvejo vadybininkas turi teisę neatlygintinai gauti išvadas iš sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje yra priregistruotas vaikas, dėl vaikui suteiktų ir reikalingų suteikti sveikatos priežiūros paslaugų ar išvadas dėl vaiko atstovų pagal įstatymą sveikatos būklės iš sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje jie yra priregistruoti, asmens sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojams nurodant, ar jų sveikatos būklė leidžia pasirūpinti vaiku;
3) inicijuoja pagalbos plano sudarymą kartu su specialistais, kurie dalyvauja vaiko atvejo vadyboje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus atstovu ar kitais šio įstatymo 39 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytais subjektais.“ 3.
Pakeisti 41 straipsnio 6 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) nusiunčia vaiko atstovus pagal įstatymą gauti paslaugų ir koordinuoja jų teikimą, prireikus suteikia vaiko tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą informaciją apie galimybes dalyvauti pozityviosios tėvystės įgūdžių ugdymo, vaiko apsaugos nuo smurto užtikrinimo mokymuose, pagal poreikį nukreipia vaiko tėvus ar jo atstovus pagal įstatymą gauti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugas ir informaciją apie kitas šeimai reikalingas paslaugas;“
dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip: „5) nustatęs, kad pagalbos plane nustatytos priemonės ir teiktos paslaugos per 12 mėnesių nepadėjo vaiko atstovams pagal įstatymą ir kartu su vaiku gyvenantiems asmenims pakeisti elgesio su vaiku, jie neužtikrina vaiko teisių arba pažeidžia jas ir dėl to yra realus ir tiesioginis pavojus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, atvejo vadybininkas kreipiasi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ar jos įgaliotą teritorinį skyrių ir teikia jai (jam) siūlymą dėl vaiko paėmimo iš jam nesaugios aplinkos įstatyminių atstovų bei globos (rūpybos) vaikui nustatymo.
Šiame punkte nurodytas 12 mėnesių terminas gali būti trumpesnis, jeigu jo pakanka atitinkamoms išvadoms padaryti.“
atstovai pagal įstatymą turi teisę kreiptis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovą dėl grėsmės vaikui lygio nustatymo pagrįstumo ar į savo gyvenamosios vietos savivaldybės administracijos direktorių dėl pagalbos plano sudarymo pagrįstumo. 22 straipsnis. 42 straipsnio pakeitimas
dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, gavęs motyvuotą mobilios komandos specialisto ar atvejo vadybininko siūlymą paimti vaiką iš jam nesaugios aplinkos vaiko tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą ir įvertinęs jo pagrįstumą arba savarankiškai nustatęs, kad toje aplinkoje iškilo pavojus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei:
1) šio įstatymo 36 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka paima vaiką iš jam nesaugios aplinkos;
21) ne vėliau kaip per 3 darbo dienas Civilinio kodekso 3.254¹ straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą išdavimo;
2) gavęs teismo leidimą šio įstatymo 36³ straipsnyje nustatyta tvarka paima vaiką iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą.“ 2.
Pakeisti 42 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Prašymas dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso XXXIX XIX skyriuje nustatyta tvarka.“
dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:
„2) jeigu kyla realus ir tiesioginis pavojus vaiko saugumui,
sveikatai ar gyvybei, skubiai paima vaiką iš jam nesaugios aplinkos ir kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą.“23 straipsnis. 43 straipsnio pakeitimas
dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Jeigu šio įstatymo 36 36¹ straipsnio 5 dalyje nustatytais pagrindais vaikas, paimtas iš jam nesaugios aplinkos, negali būti grąžintas tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą, jis laikinai apgyvendinamas saugioje aplinkoje Civilinio kodekso 3.264 straipsnio 5 dalyje nustatyta prioriteto tvarka.“
nauja dalimi ir ją išdėstyti taip: „4.
Vaiko laikino apgyvendinimo pas laikiną globėją, o taip pat nukreipimo į sveikatos priežiūros įstaigą, kai reikia ištirti vaiko sveikatos būklę ar suteikti jam sveikatos priežiūros paslaugas, atveju yra užtikrinama vieno iš tėvų, kurio elgesys nekelia tiesioginio realaus pavojaus vaiko gyvybei ar sveikatai, galimybė būti kartu su vaiku.“24 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas
įsigalioja 2019 m. gegužės 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos įgaliotos valstybės institucijos iki 2019 m. balandžio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Lietuvos Respublikos Prezidentas Seimo narys Mindaugas Puidokas
36, 37, 39, 40, 41, 42, 43 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO, ĮSTATYMO PAPILDYMO 36¹, 36², 36³, 36⁴, 38¹
Įstatymų projektų tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos Seimas 2017 m. rugsėjo 28 d. priėmė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą Nr. I-1234 ir jį išdėstė nauja redakcija. Šiuo įstatymu buvo pradėta vaiko teisių apsaugos institucinė reforma Lietuvoje. Ja buvo siekiama įgyvendinti Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. XI-1954 „Dėl Vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos pertvarkos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintą Vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos pertvarkos koncepciją, kurios tikslas – suformuoti nuoseklią ir koordinuotą vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą, užtikrinančią tinkamą vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą ir atstovavimą jiems. Koncepcijoje nustatyta tobulinti esamos vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos sistemos funkcionavimą, plėtoti nepakankamą paslaugų vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą sistemą, apibrėžti ministerijų ir kitų valstybės institucijų, susijusių su vaiko teisių apsauga, uždavinius, funkcijas, vietą valstybės institucijų sistemoje, nustatyti konkrečios atsakomybės ribas, stiprinti savivaldybių institucijų, atsakingų už vaiko teisių apsaugą savivaldybėse, veiklą ir koordinavimą, tobulinti jų struktūrą ir nustatyti specialiuosius kvalifikacinius reikalavimus šiems specialistams, stiprinti vaiko teisių apsaugos sistemos valdymo ir kontrolės funkcijas. Septynioliktosios Vyriausybės 2014–2020 metų programoje, kuriai Lietuvos Respublikos Seimas pritarė 2019 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr.
XII-82
„Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, Vyriausybė įsipareigojo
teikti kompetentingą ir veiksmingą pagalbą vaikui ir šeimai (25–27 punktai), vaiko teisių apsaugos sistemą formuoti vaiko interesų, pagarbos visoms šeimoms ir efektyvaus skirtingų institucijų bendradarbiavimo principais (26 punktas), vaikų globos ir įvaikinimo problemas spręsti kompleksiškai (11–15 punktai) ir formuoti nuostatas, kurios padėtų visuomenei atpažinti, netoleruoti ir stabdyti bet kokį smurtą prieš vaiką ir padėti smurto ir patyčių aukoms (22–24 punktai). Vaiko teisių apsaugos institucinės reformos vykdymo eigoje buvo parengti jai įgyvendinti reikalingi poįstatyminiai aktai, iš kurių svarbiausi buvo:
BV-95), kuria buvo apibrėžti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistų veiksmai gavus pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus registravimo, informacijos perdavimo, nagrinėjimo etapai bei procedūros. Minėta įstatymo redakcija ir jo pagrindu patvirtintais poįstatyminiais teisės aktais buvo siekiama sukurti centralizuotą institucinį vaiko teisių apsaugos modelį. Dėl trumpo įstatymo leidėjo skirto pasirengimo įstatymo įgyvendinimui laiko šis modelis nebuvo išbandytas praktikoje, patikrinant jo veikimo stipriąsias ir silpnąsias puses vienoje ar keliose tuo tikslu pasirinktose savivaldybėse. Nuo 2018 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, jo įgyvendinimas susilaukė labai stiprios negatyvios visuomenės reakcijos, vaiko ir šeimų interesus atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų kritikos, o jos taikymo praktikoje išryškėjo kai kurios įstatymo taikymo praktikoje problemos. Išryškėjusios vaiko teisių apsaugos reformos problemos, susijusios su naujos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcijos koncepcine sandara ir iš jos kylančia įstatymo taikymo prieiga reikalauja skubios šio įstatymo redakcijos peržiūros ir korekcijos. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas), parengtas, siekiant patobulinti šiuo metu galiojančią vaiko teisių apsaugą užtikrinančių priemonių sistemą.
Įstatymo projektu siekiama patobulinti vaiko teisių apsaugos ir įgyvendinimo sistemą:
Įstatymų projektus inicijavo ir parengė pasirašiusių Seimo narių grupė. 3.
šiuo metu yra reguliuojami įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai Šiuo metu dalis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų yra teisiškai ydingos, neatitinka Europos Žmogaus teisių Konvencijos nuostatų, reglamentuojančių asmens teisę į privatų šeimos gyvenimą, iškreipia balansą tarp geriausių vaiko interesų užtikrinimo ir šeimos integralumo išsaugojimo, numatydamos asmenų teisių apribojimus vaiko teisių apsaugos srityje nepaiso proporcingumo principo ir neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, prieštarauja šiuolaikinėms socialinio darbo mokslo teorijoms ir neatitinka pasaulinės gerosios socialinio darbo su vaiku ir šeima praktikos. Įgyvendinant LR Vyriausybės programoje „Tvaraus perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų sistemos sąlygų sukūrimo Lietuvoje“, kurios pagrindinis tikslas pateiktas pavadinime ir pagrįstas holistiniu požiūriu, buvo numatyta atlikti vaiko teisių apsaugos sistemos institucinę pertvarką. Tačiau svarstant ir priimant šią reformą konceptualizuojantį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą šio tikslo siekimas buvo susiaurintas iki tėvų ar kitų įstatyminių vaiko atstovų smurto prieš vaikus užkardymo. Tai lėmė tuo metu visuomenėje nuskambėję smurto prieš vaikus atvejai. Tuo tikslu buvo įvestas unifikuotas grėsmės lygių nustatymas, kuris tapo pagrindiniu ir vieninteliu vaiko ir jo šeimos gyvenimo ir santykių kokybės vertinimo įrankiu. Įvesta grėsmės vaikui lygių nustatymo tvarka numatė galimybę dirbti su šeima atskiriant vaiką nuo šeimos, kuri praktikoje buvo įgyvendinama remiantis imperatyvia įstatymo norma nustačius II grėsmės lygį visais atvejais vaiką paimti iš šeimos (40 str. 1 d.).
išsaugojimo šeimoje prioriteto principui, yra neaptvirtinta socialinių mokslų duomenimis ir neatitinka gerosios socialinio darbo praktikos, kuri sako, jog vaiko atskyrimas nuo šeimos yra galimas tik tada, kai darbas su šeima yra jau nebeįmanomas. Moksliniai tyrimai šioje srityje rodo, kad atskyrus vaiką nuo šeimos daug sudėtingiau atstatyti šeimos ryšius negu neatskyrus, bet suteikus pagalbą tėvams (Doyle, 2007). Be to, tiek psichologijos, tiek ir socialinio darbo mokslo paradigma sako, kad krizinė situacija yra indikacija, jog šeimai yra reikalinga išorinė pagalba pakeisti savo elgesį ar bendrą situaciją, o ne drausminamojo ar baudžiamojo poveikio priemonės. Įvykus konfliktinei situacijai tarp tėvų ir vaiko ar kitais atvejais, kai aplinkiniai praneša apie komplikuotą situaciją šeimoje, turi būti iš karto mažinama tėvų įtampa ir agresija bei nustatinėjama, kokia pagalba reikalinga šeimai ir pagalba iš karto imama teikti. Tokia koncepcija ir tokios metodikos taikomos Kanadoje, daugelyje Vakarų Europos valstybių (Devine, 2015). Tuo tarpu rizikos veiksnių vertinimas sukelia įtampą šeimai ir apsunkina pagalbos teikimą. Įstatymu įvesta grėsmės vaikui lygių nustatymo metodika remiasi tėvų drausminimo ir baudimo, o ne pagalbos šeimai koncepcija. Metodologine prasme, grėsmės vaikui lygio nustatymas yra intervencijos į šeimą, bet ne pagalbos vaikai ir šeimai poreikio masto ir lygio matavimo būdas, todėl yra netinkamas instrumentas siekiant užtikrinti geriausius vaiko interesus. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą vaiko interesų sąvoka neapima šeimos ryšių išsaugojimo, nors JT Vaiko teisių konvencijos 8 straipsnis sako, kad vienas iš svarbiausių vaiko identiškumo elementų yra jo šeimos ryšiai, kuriuos valstybė įsipareigoja saugoti nuo neteisėto kišimosi.
Kaip pabrėžia Europos Žmogaus Teisių Teismas, „Nėra jokios abejonės, kad „geriausias kiekvieno vaiko interesas" yra augti aplinkoje, kuri jam ar jai leidžia leidžia palaikyti reguliarų santykį su abiem tėvais (žr. pirmuosius 7, 9 ir 18 Vaiko teisių konvencijos straipsnių paragrafus)” (Neulinger ir Shuruk prieš Šveicariją). Nors vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 9 punktas, apibrėžiantis smurto prieš vaiką sąvoką numato, kad smurtu nelaikomi veiksmai, kuriais prieš vaiką panaudojama fizinė jėga ir vaikui sukeliamas fizinis ar psichinis skausmas, kai šiais veiksmais siekiama išvengti didesnio pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei ir to negalima pasiekti kitomis priemonėmis, ši nuostata praktikoje taikoma tik valstybės įstaigų ir institucijų taikomoms poveikio šeimai priemonėms pagrįsti, bet ne tėvų valdžiai pagrįsti, kai tėvai naudoja vaiką drausminančias priemones siekdami jį tinkamai auklėti ar apsaugoti nuo didesnio pavojaus jo saugumui, gyvybei ir sveikatai. Išplėstas smurto apibrėžimas, apimantis ir nepriežiūrą, ir psichologinį smurtą, ir vaiko orumo pažeminimą, sudarė sąlygas pritaikyti grėsmės lygius kiekvienai šeimai, ištikus krizei, sukilus emocinei tėvų reakcijai ar kitais šeimos kasdienio gyvenimo atvejais, niekaip nežalojančiais vaiko raidos, o priešingai – padedančiais auginti atsparumą ir savarankiškumą. Todėl įstatymu įteisintas kėsinimasis į tėvų gyvenimo būdo individualumą žaloja šeimą ir vaiko raidą, pažeidžiant geriausius vaiko interesus. Pagal dabar galiojančias įstatymo nuostatas, nustačius II grėsmės lygį visais atvejais yra privaloma vaiką paimti iš šeimos (40 str.
1 d.), neatsižvelgiant į tai:
egzistuoja realus ir tiesioginis pavojus vaiko sveikatai ir gyvybei;
paėmimas iš šeimos taip pat sukelia vaikui žalą, todėl jis galimas tik tada, kai vaiko paėmimu iš šeimos yra realiai išvengiama didesnės žalos;
kad palikus vaiką šeimoje jis patirs žalą, tikimybę,
žalos dydį;
ar rizikos faktorių ar faktorius, dėl kurio aplinka vaikui tapo nesaugi, galima pašalinti kitais būdais, taip atkuriant saugią aplinką ir išsaugant vaiką šeimoje. Toks reguliavimas neatsižvelgia į psichologijos mokslo duomenis, kurie teigia, kad vaiko atskyrimas nuo šeimos, o ypač mažamečio nuo motinos, daro didžiulę, neatitaisomą žalą jo psichikai, raidai taigi ir ateičiai. Tai pagrindžia vaiko psichologijos, pediatrijos bei psichiatrijos klasikų darbai (Donald Winnicott, Penelope Leach, Ericho Neumann, Françoise Dolto, Donald Kalshed ir kt.), tai patvirtina ir modernūs mokslo tyrimai (dr. Alissa Jerud, dr. Louis Kraus ir kt.). Nėra nė vieno rimto tyrimo ar teorijos, neigiančios ar menkinančios vaiko atskyrimo nuo tėvų žalą. Pagal dabar galiojančias įstatymo nuostatas į pranešimą apie galimai padarytą vaiko teisių pažeidimą turėjo pareigą reaguoti, pranešimą nagrinėti ir grėsmės vaikui lygį nustatinėti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus specialistas. Kelių mėnesių patirtis parodė, kad šie specialistai stokoja tinkamo pasirengimo, neturi krizių intervencijai reikalingų profesinių įgūdžių, pakankamų psichologinių žinių apie šeimos dinamiką, nemoka identifikuoti smurtinių santykių. Neteisingas situacijos vertinimas ir klaidingas rizikos faktorių gyvenamojoje aplinkoje identifikavimas ir lėmė pareigūnų klaidas nustatant grėsmės vaikiu lygį.
Perteklinių ir neproporcingų priemonių taikymas sprendžiant krizines situacijas šeimoje buvo susijęs ir su neaiškiai įstatyme apibrėžta policijos funkcija, nagrinėjant vaiko teisių pažeidimo atvejus. Galiojančiose įstatymo nuostatose nebuvo aiškaus ir imperatyvaus reikalavimo, kad vaiko paėmimas iš įstatyminių atstovų galimas tik jiems dalyvaujant. Įstatymas (36 straipsnio 6 dalis) tik numatė pareigą pranešti tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą, jeigu jie nedalyvavo vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos metu. Toks neaiškus įstatyminis reguliavimas sudarė prielaidas piktnaudžiavimui: pasitaikydavo atvejų, jog vaikas būdavo apimamas iš namų, ugdymo ar sveikatos priežiūros įstaigų be tėvų žinios, juos informuojant apie vaiko poėmį tik kitą dieną. Tokia praktika buvo ribojama įstatymuose numatyta tėvų teisė ir pareiga atstovauti savo vaiką. Be to, vaiko poėmio iš įstatyminių atstovų praktika jam esant ugdymo ar sveikatos priežiūros įstaigoje, kuri pagal apibrėžimą yra saugi aplinka, akivaizdžiai neatitiko principo jog vaikas gali būti paimamas tik iš nesaugios aplinkos. Galiojantis teisinis reguliavimas nedarė aiškus skirtumo tarp vaiko buvimo nesaugioje gyvenamojoje aplinkoje ir vaiko buvimo nesaugioje aplinkoje, kuri yra kita, nei jo gyvenamoji vieta. Dėl to, radus vaiką nesaugioje aplinkoje, kuri yra kita, nei jo gyvenamoji vieta, prieš gražinant vaiką tėvams visais atvejais buvo vertinama vaiko gyvenamoji aplinka ir nustatinėjamas grėsmės vaikui lygis. Kitaip tariant, nebuvo daromas skirtumas tarp dviejų skirtingų situacijų ir nagrinėjant pranešima apie vaiko teisių pažeidimą nebuvo atsižvelgiama, kada jis yra padarytas šeimoje, ir kada jis yra padarytas ne šeimoje. Tai sąlygojo perteklinį ir neproporcingą kišimąsi į privatų šeimos gyvenimą.
Dabar galiojančiame įstatyme numatyta tėvų ar kiti vaiko atstovų pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti su ugdymo, sveikatos priežiūros ar kitokią pagalbą vaikui, jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą teikiančiais specialistais, neatsižvelgė į tai, kad vaiko tėvai gali turėti kitokį supratimą apie vaikų ugdymą ir kitokią pedagoginę prieigą (vaiko gimdymas namuose, jo grūdinimas, skiepų atsisakymas ir pan.), kuri, jei nesukelia grėsmės jo gyvybei ir sveikatai, yra konstitucinės tėvų teisės ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus, išraiška. Bendradarbiavimo pareigos nesilaikymas dažnai buvo laikomas rizikos faktoriumi, nustatant grėsmes vaikui lygį ir atskiriant vaiką nuo šeimos, neatsižvelgiant į to nebendradarbiavimo priežastis (pvz., jei tai yra natūrali neigiama psichologinė reakcija prieš intervenciją į privatų šeimos gyvenimą). Naujai priimto Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija nustatė visuotinę pareigą pranešti policijai arba vaiko teisių apsaugos tarnybai apie kiekvieną vaiko teisių pažeidimą. Toks teisinis reguliavimas neatitinka protingumo kriterijaus. Be to, įstatymas nepateikė sąvokos “vaiko teisių pažeidimas” apibrėžimo ir neišaiškino jos turinio. Todėl juo potencialiai galėjo buti laikoma bet kas, kas subjektyvia vertintojo nuomone neatitinka jo asmeninio įsivaizdavimo apie tai, kaip dera auklėti vaikus. Dėl šios priežasties tiek vaiko drausminimas, tiek atsisakymas tenkinti jo subjektyvius poreikius ar jų ribojimas, galėjo būti traktuojamas kaip vaiko teisų pažeidimas. Tačiau ne kiekvienas vaiko teisių pažeidimas yra nusikaltimas. Toli gražu ne kiekvienas vaiko teisių pažeidimas nusipelno nusikaltimo tyrimui taikomo procedūrinio nagrinėjimo ir su tuo susijusios gilios intervencijos į šeimos gyvenimą.
Dabartinis Vaiko teisių apsaugos įstatymas neproporcingai išplėtė pareigą reaguoti į vaiko teisių pažeidimus, o taip pat numatė policiniam veikimo modeliui taikomo procedūrinio nagrinėjimo galimybę bet kokio vaiko teisių pažeidimo atveju. Dėl šios priežasties vien per keturis mėnesius buvo užregistruota 9235 pranešimų apie vaiko teisių pažeidimus, iš kurių daugiau kaip 4088 nepasitvirtino. Tai reiškia, kad maždaug 40 proc. atvejų pareigūnai eikvojo savo laiką ir valstybės lėšas nagrinėdami pranešimus, kurie buvo nepagrįsti, klaidingi ar net akivaizdžiai melagingi. Nustatant tokią tvarką buvo argumentuojama, kad toks teisinis reguliavimas yra reikalingas prevencine prasme, kaip priemonė užkardyti galimus atvejus, kai vaikas šeimoje yra sunkiai sužalojamas ar miršta. Tačiau skundo pagrindu atliekama prievartinė šeimos patikra, kurią lydi intervencija į šeimos gyvenamąją aplinką yra policinio poveikio priemonė, nėra ir negali būti laikoma prevencijos forma. Socialiniuose moksluose intervencinė prevencija visų pirma suprantama kaip pagalba tėvams įgyjant reikiamus įgūdžius (pirminių tėvystės įgūdžių, tėvų elgesio korekcijos programos). Be to, ne kiekvienas vaiko teisių pažeidimas yra nusikaltimas. Toli gražu ne kiekvienas vaiko teisių pažeidimas nusipelno nusikaltimo tyrimui taikomo procedūrinio nagrinėjimo ir su tuo susijusios gilios intervencijos į šeimos gyvenimą. Dabartinis Vaiko teisių apsaugos įstatymas neproporcingai išplėtė pareigą reaguoti į vaiko teisių pažeidimus, o taip pat numatė policiniam veikimo modeliui taikomą procedūrinį nagrinėjimą bet kokio vaiko teisių pažeidimo atveju. 4.
naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Įstatymo projektu patobulinamas vaiko teisių apsaugos sistemos teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintas JTO Vaiko teisių konvencijoje numatytas tikslas - atliepti geriausius vaiko interesus. Suvokiant, kad geriausiai vaiko interesus užtikrina jo buvimas biologinėje šeimoje, siekiama, kad tiek vertinant vaiko ir šeimos poreikius, tiek suteikiant vaikui ir šeimai reikalingą pagalbą tinkamomis ir proporcingomis siekiamam tikslui priemonėmis, yra siekiama užtikrinti, kad pagalba vaikui ir šeimai vyktų neatskiriant jo nuo šeimos. Įstatymo projekto nuostatomis siekiama suderinti įstatyme esančią vaiko interesų sąvoką su JT Vaiko teisių konvencijos teisiniu rėžimu, numatant, kad vaiko interesai apima ir gyvenimą šeimoje su tėvais bei giminystės ryšių išlaikymą, kuriuos valstybė įsipareigoja saugoti nuo neteisėto bet kokio asmens ir institucijos, įskaitant ir valstybines, kišimosi. Šio tarptautinio įsipareigojimo garantu yra į įstatymą įvedama nuostata, kad prievartinis vaikų ir tėvų atskyrimas prieš jų valią yra psichologinio smurto forma. Įstatymo 1 pakeitimais yra nustatomas baigtinis pagrindų sąrašas, kada galimas vaiko paėmimas iš įstatyminių atstovų pagal CK 3.254-1 straipsnį:
pagalbos atveju, kai gresia realus ir tiesioginis pavojus vaiko sveikatai ir gyvybei
b) kai arba tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų sistemingai piktnaudžiauja tėvų valdžia, o visos pagalbos šeimai priemonės yra nevaisingos. Pirmasis pagrindas taikomas krizinėse šeimos situacijose, kada yra būtinas vaiko paėmimas iš šeimos, siekiant jį apsaugoti nuo jam gręsiančio realaus ir tiesioginio pavojaus, galinčio sukelti vaikui didelę žalą, kai kitų priemonių užtikrinti vaiko saugumą nėra, o reaguoti reikia nedelsiant. Tokia nuostata atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo doktriną, pagal kurią valstybės privalo gerbti fundamentalią šeiminio santykio tarp tėvų ir jų vaikų prigimtį.
EŽTT pabrėžia, kad „Vaiko paėmimas iš šeimos yra ekstremali priemonė, kuri turi būti naudojama kaip paskutinė galimybė, siekiant išgelbėti vaiką nuo tiesioginio pavojaus“ (NeulingerandShuruk v. Switzerland). „Būtinumo sąvoka reiškia, kad ribojimas turi atitikti primygtinį socialinį poreikį ir būti proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Šeimos išskyrimas yra išimtinė priemonė ir, kaip išskirtinai rimtas apribojimas, turi būti pagrįstas pakankamais ir svariais argumentais, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus“ (žr. Pontes v. Portugal, Scozzari et Giunta v. Italy ir daugelį kitų). Įstatymo pakeitimas atitinka Europos Tarybai priklausančių šalių narių praktika socialinės apsaugos srityje vaiko atskyrimo nuo šeimos klausimu, kurią apibendrino Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos atliktas tyrimas, kurio pagrindu ET parengė rezoliucija Nr. 2232 (2018) dėl tinkamo balansą tarp geriausių vaiko interesų užtikrinimo ir šeimos integralumo išsaugojimo. Ji atkartoja Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje Nr. 2049 (2015) ir rekomendacijoje nr. 2068 (2015) išreikštą principą vaiko atskyrimo nuo šeimos klausimu, jog vaikas gali būti atskirtas nuo šeimos tik kai yra reali rizika, jog jį palikus šeimoje jam kils tikra ir didelė žala, todėl vaiko atskyrimas nuo šeimos visais atvejais turi būti kraštutinė priemonė Esant šiam pagrindui ir motyvuotam mobilios komandos specialisto teikimui, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš įstatyminių atstovų CK nustatyta tvarka. Antrasis pagrindas reguliuoja situacijas, kai po intensyvaus darbo su vaiku ir šeima paaiškėja, jog visos priemonės padėti vaikui išlikti šeimoje yra bevaisės.
Tokiu atveju atvejo vadybininko motyvuotu teikimu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyrius priima sprendimą paimti vaiką iš įstatyminių atstovų ir spręsti jam laikinosios (nuolatinės) globos nustatymo klausimą. Priėmus šį sprendimą atvejo vadybininkas šeimą palaipsniui ruošia vaiko atskyrimui nuo šeimos. Visas kitais atvejais vaiko atskyrimas nuo šeimos nėra galimas. Įstatymo projektu yra naikinama iki tol egzistavusi grėsmės vaikui lygių nustatymo tvarka ir įvedamas vaiko ir šeimos poreikių vertinimas. Grėsmės vaikui lygio nustatymo tvarka yra naikinama siekiant užtikrinti įstatymo 33 str. 5 dalyje numatytą vaiko išsaugojimo šeimoje prioriteto principą. Todėl įstatymo pakeitimais įvedamas vaiko ir šeimos poreikių vertinimas, leisiantis nustatyti darbo su vaiku ir šeima lygį ir mastą, bei pagrįsti intervencijos į šeimos privatų gyvenimą būtinybę. Socialinio darbo specialistų nuomone, įvertinimą, kokios pagalbos reikia šeimai, turi vykdyti ne valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos teritorinio padalinio specialistas, o bet kuris bendruomenėje dirbantis švietimo, sveikatos ar socialinės srities specialistas. Pastebėjęs galimus sunkumus šeimoje ar vaiko raidoje, elgesyje, emocijose ir kt., ir atlikęs pirminį vaiko poreikių vertinimą, jis informuoja tėvus ir nukreipia pas reikalingų paslaugų teikėjus. Jei pastebėti didesni ir tuoj pat neišsprendžiami sunkumai, kuriems įveikti reikalinga ilgalaikė pagalba, yra privaloma kreiptis į atvejo vadybos specialistą. Jis, sutelkęs komandą, įvertina vaiko ir šeimos poreikius, nustato poreikių lygį, kartu su tėvais sudaro paslaugų planą ir skiria pagalbą.
Todėl Įstatymo projektu yra numatoma įdiegti vaiko ir šeimos poreikių vertinimą ir tripakopę pagalbos šeimai sistemą.
a) kompleksinių paslaugų vaikui ir šeimai poreikį (pagal Įstatymo projekto Nr. 1 39 straipsnį)
b) intensyvios pagalbos šeimai poreikį (pagal Įstatymo projekto Nr. 1 40 straipsnį) Tik Įstatymo projekto 38-1 - 39 straipsniuose numatyta tvarka nustačius intensyvios pagalbos vaikui ir šeimai poreikį yra pateisinama gilesnė intervencija į šeimos privatų gyvenimą, atliekama vadovaujantis Įstatymo projekto 40 straipsnio nuostatomis. Pagal jį laikantis principo, jog pagalba vaikui pirmiausia teikiama šeimoje, su vaiku ir šeima intensyviai dirbant jų gyvenamojoje aplinkoje, o kai tai neįmanoma - perkeliant vaiką ir šeimą iš netinkamos aplinkos ir su ja toliau dirbant prie savivaldybių esančiuose krizių centruose ir kt. panašaus pobūdžio įstaigose. Įstatymo projekto pakeitimais yra nustatoma, kad reagavimą į pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą vykdo ir pranešimą nagrinėja prie Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos teritorinio padalinio veikiančios mobiliosios komandos specialistas, turintis kompetenciją įvertinti krizinę situaciją ir spręsti dėl šeimai reikalingos pagalbos pobūdžio bei intervencinių priemonių taikymo. Jo kompetenciją šioje srityje numato dabar galiojančio įstatymo 2 str. 1 d. 7. p. bei LR Sveikatos apsaugos ir darbo ministro 2018 m. birželio 27 d. įsakymu Nr.
A1-334 patvirtintas Mobiliųjų komandų sudarymo, specialistų atrankos ir jų darbo tvarkos aprašas. Įstatymo projekto pakeitimais siūloma patobulinti įstatyme numatytą vaiko teisių pažeidimų nagrinėjimo procedūrą, ją aiškiai atskiriant nuo vaiko atžvilgiu padaryto nusikaltimo nagrinėjimo procedūros, tokiu būdu minimizuojant intervencinių ir baudžiamojo poveikio priemonių šeimai taikymą. Įstatymo projekto pakeitimais aiškiai nustatoma, kad pranešimas apie vaiko teisių pažeidimą yra adresuojamas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos teritorinio padalinio veikiančios mobiliosios komandos specialistui, o ne policijai. Policijos intervencija galima tik nustačius, jog yra požymių, jog vaiko atžvilgiu yra padarytas nusikaltimas arba esant smurto artimoje aplinkoje požymių. Taip pat policija yra pasitelkiama tik tais atvejais, kai reikia užtikrinti vaiko grąžinimo iš nesaugios aplinkos, kuri nėra jo gyvenamoji vieta, į šeimą procesą (Įstatymo projekto Nr. 1 36-1 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais). Įstatymo projektu numatoma, kad vaiko paėmimo iš įstatyminių atstovų metu privalo dalyvauti tėvai ar vienas iš tėvų (įstatyminiai atstovai).(36² straipsnio 4 d.), o taip pat, kad vaikas negali būti paimamas iš saugios aplinkos (mokyklos, darželio ar pan.). Įstatymo projektu yra siekiama aiškiai atskirti vaiko paėmimą iš nesaugios aplinkos, kuri yra kita, nei jo gyvenamoji vieta nuo vaiko paėmimo iš nesaugios gyvenamosios aplinkos. Pirmojo tikslas yra kiek įmanoma greičiau perkelti vaiką į saugią aplinką (t. y. grąžinti į gyvenamąją aplinką, sugrąžinti tėvams), tuo tarpu antrojo tikslas yra apsaugoti vaiką nuo grėsmės, kylančios jo gyvenamojoje aplinkoje. Savo pobūdžiu – tai laikinoji vaiko teisių apsaugos priemonė, kuri gali būti taikoma tik aiškiais įstatyme numatytais pagrindais.
Įstatymo projektu Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas yra papildomas 36¹ straipsniu, kurio nuostatos reguliuoja valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos teritorinio padalinio darbuotojų veiksmus, susijusius su vaiko paėmimu iš nesaugios aplinkos, kuri nėra vaiko gyvenamoji vieta. Juo taip pat nustatomas nesankcionuotus poėmius ribojanti taisyklė, kad jeigu su vaiku yra kiti vaiko šeimos nariai ar giminaičiai, pagal savo amžių ir sveikatos būklę galintys prižiūrėti vaikus, yra laikoma, jog vaikas yra patikėtas jiems prižiūrėti, nebent būtų nustatyta kitaip. Įstatymo projektu yra siekiama užtikrinti, kad įstatyme numatyta tėvų (ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą) ir ugdymo, sveikatos priežiūros ar kitokią pagalbą vaikui, jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą teikiančių specialistų bendradarbiavimo pareiga vaiko teisių užtikrinimo srityje būtų abipusė ir atsižvelgtų į LR Konstitucijoje įtvirtintą tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimtų Įstatymų projektų pasekmės ir kokių priemonių reikia imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus Įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. Tikėtina, kad su teikiamomis įstatymų pataisomis bus pradėtas vaiko teisių apsaugos sistemos persiorientavimas nuo grėsmės vaikui (šeimoje) lygio nustatymo į pagalbos šeimai modelį. Tokiu būdu tikimasi, jog pagerės visuomenės požiūris į vaiko teisių apsaugos sistemą ir atgis pakirstas pasitikėjimas valstybinėmis institucijomis. Galima tikėtis skėtinių nevyriausybinių organizacijų asociacijų, dirbančių vaiko gerovės srityje, pritarimo, palaikymo ir pagalbos priimtų nuostatų gyvendinime. 6.
Įstatymo projektas neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Galima priimtų įstatymų įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įstatymo projektas įtakos verslo sąlygoms, jo plėtrai neturės. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, galiojantys teisės aktai, kuriuos būtina pakeisti, pripažinti netekusiais galios ar priimti, priėmus teikiamus Įstatymų projektus Įstatymo projektui įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos turės atitinkamai priimti naujus ar pakeisti galiojančius arba pripažinti netekusiais galios teisės aktus. 9. Įstatymų projektų atitiktis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimams ir bendrinės lietuvių kalbos normoms, sąvokų ir terminų įvertinimas Terminų banko ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos ir Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10. Įstatymų projektų atitiktis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei. 11. Jeigu įstatymams įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir iki kada juos turėtų priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybė, socialinės apsaugos ir darbo ministras, savivaldybių vykdomosios institucijos priims Įstatymų projektų įgyvendinamuosius teisės aktus. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks Įstatymų projektams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymo projektui įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė atlieka tam reikalingų lėšų apskaičiavimus. 13.
Įstatymo projektas buvo aptarti su valstybės vaiko teisių apsaugos institucijų specialistais ir nevyriausybinių organizacijų atstovais. Iš esmės konstatuota būtinybė tobulinti vaiko teisių apsaugos sistemą, organizuojant pagalbos vaikui ir šeimai teikimą, akcentuojant prevencinį ir įgalinantį jos aspektus, su šeima dirbant neatskiriant vaiko nuo jos, taip pat būtinybę įdiegti vaiko ir šeimos poreikių vertinimą, bei šio vertinimo pagrindu organizuoti pagalbos šeimai teikimą. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai Įstatymo projekto žodžiai, kurių reikia jiems įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, yra „vaikas“, „tėvai“, „vaiko paėmimas iš įstatyminių atstovų“,
„įvaikinimas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai
Nėra. Seimo narys Mindaugas Puidokas
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, keliame prielaidas dėl galimo projektu teikiamo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai (past. – čia ir toliau tekste paryškintu šriftu) ir teikiame šias pastabas:
teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą fizinės bausmės apibrėžimą, išbraukiant žodį „valstybės“, t. y. siūloma nustatyti, jog fizine bausme nelaikomos legaliai taikomos bausmės ir kitokios poveikio priemonės nepilnamečiams asmenims. Nėra aišku, kodėl siūloma atsisakyti žodžio „valstybė“. Jeigu šia pataisa siekiama sudaryti sąlygas taikyti bausmes ne valstybės institucijų, o kitų subjektų sprendimu, tokiu pakeitimu būtų sukurtos prielaidos privatiems asmenims piktnaudžiauti savo teisėmis, o įstatymas galimai nederėtų su Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies nuostata. Pabrėžtina, kad joks įstatymas nenustato, kas tai yra legalios bausmės, taip pat kokias fizines bausmes gali taikyti ne valstybė, bet privatūs asmenys vieni kitiems. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. 2. Projekto 1 straipsnio 3 dalimi siūloma pakeisti Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą smurto prieš vaiką apibrėžimą. Projekto nuostatos diskutuotinos.
Pirma, projektu siūloma nustatyti, jog smurtu prieš vaiką laikoma ne bet koks, o tik tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, tyčinė nepriežiūra, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai. Projekto nuostata, jog smurtu prieš vaiką nebūtų laikomas toks asmenų elgesys, jeigu dėl jų aplaidumo, nerūpestingumo mirė vaikas ar atsirado kitos neigiamos pasekmės vaiko gyvybei ar sveikatai, galimai neatitinka valstybės įsipareigojimų pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, kurios 19 straipsnis nustato, jog valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių. Ši pastaba taikytina ir projekto 2 straipsniu keičiamam Įstatymo 3 straipsnio 4 punktui. Antra, projektu siūloma nustatyti, jog smurtu prieš vaiką laikomas tik toks nederamas elgesys, kai šiurkščiai pažeidžiama vaiko garbė ir (ar) orumas. Keltina prielaida, kad tokia nuostata nedera su Konstitucijos
su Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 16 straipsnio nuostata, pagal kurią nė vienas vaikas neturi patirti neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją ir vaikas turi teisę nuo tokio kėsinimosi būti įstatymo ginamas. Ši pastaba taikytina ir 2 straipsniu keičiamiems Įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 punktams. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad asmens orumas, visų pirma, yra baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė (žr., pavyzdžiui, BK XXII skyrių – „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens garbei ir orumui).
Be to, nusikalstamų veikų sudėtyse žmogaus orumo pažeidimas nėra graduojamas ir siejamas su šiurkštumo požymiu. 3. Projekto 2 straipsnio 1 dalimi siūloma pakeisti Įstatymo 3 straipsnio 1 punktą ir jame nustatyti, jog fizinis smurtas yra tik tada, kai buvo sukeltas žymus skausmas (past. – projekto lyginamajame variante įrašytas ir perbrauktas žodis „žymų“ klaidina, nes galiojančiame įstatyme šio žodžio nėra). Atkreiptinas dėmesys, kad objektyviai nustatyti asmens patirto skausmo lygmenį nėra įmanoma, nes patiriamo skausmo mastas (laipsnis) iš esmės priklauso nuo kiekvieno skausmą patiriančio asmens individualiai. Neaišku ir tai, kas ir kaip galėtų išmatuoti, bei pateikti medicininę (teisinę) išvadą, kad vaiko patirtas skausmas buvo žymus arba, priešingai, – nežymus. Šiame kontekste pateiktinas pavyzdys iš Baudžiamojo kodekso (toliau – BK). BK 140 straipsnyje įtvirtinti fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Šioje sudėtyje atsispindi sveikatos sutrikdymo masto[1] laipsniavimas, o fizinis skausmas, priešingai, – laipsniuojamas nėra. Konstatuotina, kad sveikatos sutrikdymo mastą (nežymus, nesunkus ar sunkus) galima nustatyti pagal objektyvius įstatymo įgyvendinamuosiuose aktuose įtvirtintus kriterijus, o fizinio skausmo dydžio (masto) įvertinimas tebūtų subjektyvi jį vertinusio asmens nuomonė. Atsižvelgiant į išdėstytą, manytina, kad įstatymu sudaroma prielaida nebaudžiamam imtis prieš vaiką veiksmų, sukeliančių jam fizinį skausmą (past. fizinis skausmas – tyčinis fizinis veiksmas), nes objektyviai sukelto skausmo įvertinti neįmanoma, tik subjektyviai – smurtavęs asmuo galės gintis, nesuvokęs, kad nukentėjęs vaikas patyrė žymų skausmą.
Konstatuotina, kad analizuojama nuostata galimai nedera ne tik su aukščiau nurodytu Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 19 straipsniu, bet ir su konstituciniais teisėtumo ir teisinės valstybės principais. 4. Projekto 2 straipsnio 2 dalimi siūloma pakeisti Įstatymo 3 straipsnio 2 punktą ir jame nustatyti, jog psichologiniu smurtu taip pat laikomas „prievartinis vaikų ir tėvų atskyrimas prieš jų valią“. Pastebėtina, kad nesant nurodyto šios normos adresato, norma taikoma ir valstybės institucijų atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 9 straipsnyje nustatyta, jog valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams. Nepaisant to, kad prievartinio vaiko paėmimo iš tėvų negalimumo taisyklės išimtis yra nustatyta ir galiojančio Įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje, ir projekto 13 straipsnyje dėstomame Įstatymo 36² straipsnyje, siekiant teisinio aiškumo, projekto nuostata tobulintina, atsisakant prezumpcijos, jog prievartinis vaikų ir tėvų atskyrimas visada yra psichologinio smurto, kuris negali būti toleruojamas, forma. 5. Projekto 2 straipsnio 3 dalimi siūloma pakeisti Įstatymo 3 straipsnio 4 punktą, nepriežiūrą apibrėžiant tik kaip tyčinę veiką (cit.: „nepriežiūra – tyčinis tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą ar už vaiko priežiūrą atsakingo asmens nuolatinis vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas <...>“).
Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tokiu pakeitimu įtvirtinamas apibrėžimo vidinis prieštaravimas (past. – „nepriežiūra – tyčinis <...> aplaidus tenkinimas <...>“). Pabrėžtina, kad tyčia ir aplaidumas – tarpusavyje nederantys terminai. Aplaidumas yra viena iš neatsargumo kaltės formos rūšių. Kita vertus, vertinant nepriežiūros terminą sistemiškai ir kalbiškai, teigtina, kad vaiko nepriežiūra turėtų pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargiai (past. – aplaidžiai). 6. Projektu turėtų būti keičiamas ne Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XIII-643, kuris įsigaliojo 2018 m. liepos 1 d., bet Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas Nr. I-1234. Atsižvelgiant į tai, taisytinas projekto pavadinimas. 7. Vadovaujantis Teisingumo ministro 2013 m. gruodžio
eilutės centre, žodžiai „LIETUVOS RESPUBLIKOS“ rašomi pirmoje eilutėje, o žodis „ĮSTATYMAS“ nukeliamas į kitą eilutę. 8. Projekto 1 straipsnio 1 dalimi siūloma pakeisti Įstatymo
kompleksinės pagalbos vaikui ir (arba) jo atstovams pagal įstatymą poreikio atsiradimas.“ Pastebėtina, kad pagal kitus projektu siūlomus pakeisti Įstatymo straipsnius (38¹, 39, 40 straipsniai), atvejo vadyba vykdoma, esant kompleksinių paslaugų vaikui ir šeimai poreikiui, be to, iš projekto nuostatų neaišku, ar kompleksinė pagalba ir kompleksinės paslaugos yra to paties ar skirtingo turinio sąvokos.
Jeigu tai to paties turinio sąvokos, reikėtų pasirinkti vieną jų ir nuosekliai ją vartoti, jeigu skirtingo – reikėtų apibrėžti jų turinį, kad būtų aišku, kuo jos skiriasi. 9. Projekto 4 straipsniu siūloma pakeisti Įstatymo 9 straipsnį, papildant jo pirmąjį sakinį formuluote „neleidžiant į juos neteisėto kišimosi“. Siekiant teisės normos aiškumo, siūlytina nurodytą formuluotę dėstyti atskirame sakinyje, kaip atskirą teisės normą, atitinkamai ją suredagavus. Be to, dėstant visą straipsnį nauja redakcija, straipsnis turi būti dėstomas kartu su jo pavadinimu. 10. Projekto 5 straipsniu siūlomos Įstatymo 29 straipsnio naujų 8 ir 9 dalių nuostatos laikytinos perteklinėmis, nes jose ne nustatomas naujas teisinis reguliavimas, bet pateikiama nuoroda į galiojantį teisinį reguliavimą. Be to, siūlomas reguliavimas nėra išsamus ir nuoseklus. Pvz., tėvai, kaip ir kiti asmenys, turi teisę į žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį. Siūlytume atsisakyti projekto 5 straipsnio.
Jeigu šių nuostatų nebūtų atsisakyta, Įstatymo 29 straipsnio 8 dalies pirmajame sakinyje išbrauktinas žodis „civilinės“, 29 straipsnio 9 dalyje vietoje santrumpos „LR“ įrašytini žodžiai „Lietuvos Respublikos“, vietoje žodžių
„kontrolieriaus tarnybą“ įrašytinas žodis „kontrolierių“, projekto 5 straipsnio
papildyti straipsnį. 11. Projekto 6 straipsniu siūlomas Įstatymo 31 straipsnio
vaiko tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės, pareigos, atsakomybė“, todėl siūloma nuostata turi būti dėstoma kitame Įstatymo straipsnyje. 12. Projekto 7 straipsnyje, dėstant nauja redakcija Įstatymo 32 straipsnį, reikia nurodyti ir šio straipsnio pavadinimą. Projekto lyginamasis variantas taisytinas pagal teisės technikos taisykles: galiojančio Įstatymo tekstas perbraukiamas ištisine linija, o naujai dėstomas tekstas rašomas paryškintomis raidėmis. 13. Projekto 10 straipsnio 1 dalimi siūloma pakeisti Įstatymo 35 straipsnio 2 dalį, nustatant joje asmenų pareigą pranešti tik apie šiurkštų vaiko teisių pažeidimą, keliantį pavojų jo sveikatai ir gyvybei. Projekto nuostata kelia abejonių. Manytina, kad tuo atveju, kai asmuo turi duomenų apie vaiko teisių pažeidimą, keliantį pavojų jo sveikatai ar gyvybei, turi būti visada pranešama. Kitu atveju, manytume, įstatymas nepakankamai gintų vaikų interesus, nes požymis „šiurkštus“ yra subjektyvaus pobūdžio ir skirtingų asmenų gali būti skirtingai suprantamas. Pastebėtina, kad pagal galiojantį Įstatymą sąlyga „keliantį pavojų jo sveikatai ir gyvybei“ yra susieta su asmenų pareiga pranešti apie vaiko elgesį, bet ne su pareiga pranešti apie vaiko teisių pažeidimą. Be to, neaišku, kodėl siūloma atsisakyti nuostatos dėl asmenų pareigos pranešti apie vaiko elgesį, keliantį pavojų jo sveikatai ir gyvybei.
Manytume, kad tokios pareigos anuliavimas gali pakenkti vaikų interesams. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pritarus siūlomiems Įstatymo 35 straipsnio pakeitimams, būtų neaiškus šio straipsnio nuostatų santykis su Įstatymo 29 straipsnio nuostatomis. Siūlomos projekto nuostatos nedera ir su Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias švietimo, auklėjimo, sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų, policijos ir kitokių institucijų darbuotojai, taip pat kiti asmenys, turintys duomenų apie nepilnamečius, likusius be tėvų globos, ar duomenų apie būtinumą ginti nepilnamečių teises ir interesus (piktnaudžiavimas tėvų valdžia, smurtas prieš vaiką, tėvų liga, mirtis, išvykimas ar dingimas, tėvų atsisakymas atsiimti vaikus iš švietimo, auklėjimo ar gydymo įstaigų ir t. t.), privalo apie tai nedelsdami informuoti valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją pagal vaiko ar savo gyvenamąją vietą. 14. Projekto 10 straipsnio 2 dalimi siūloma papildyti Įstatymo 35 straipsnio 4 dalį sakiniu: „Už žinomai melagingą pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą yra taikoma administracinė atsakomybė“. Pastebėtina, kad administracinę atsakomybę reguliuoja Administracinių nusižengimų kodeksas, todėl projektu siūloma nuostata laikytina pertekline. Siūlytume jos atsisakyti. Jeigu pastabai nebūtų pritarta, projekto formuluotė turėtų būti suderinta su Administracinių nusižengimų kodekso 75 straipsnio 3 dalimi. 15. Projekto 11 straipsniu siūloma Įstatymo 36 straipsnyje nustatyti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus mobiliosios komandos specialistų teises ir pareigas, gavus pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą. Projekto nuostatos tobulintinos.
Pirma, mobiliosios komandos specialistai yra Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinių skyrių etatiniai darbuotojai (socialiniai darbuotojai, psichologai), kuriems kartu pavestos ir mobiliosios komandos specialisto pareigos, pavaldūs skyriaus vadovui, atsakingam už jų darbo organizavimą ir kontrolę. Manytume, kad įstatymas neturėtų nustatyti atskirų viešojo administravimo institucijos darbuotojų teisių ir pareigų. Kartu pastebėtina, kad nors mobiliųjų komandų specialistų funkcijas atlieka etatiniai teritorinių skyrių darbuotojai, pagal galiojantį teisinį reguliavimą mobiliosios komandos sudaromos konkrečiam atvejui, kai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, įvertinęs socialinės aplinkos rizikos veiksnius bei rizikos veiksnius, susijusius su vaiko tėvais ar kitais vaiko atstovais pagal įstatymą ir jų santykiais su vaiku, jeigu jie kelia realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai ir gyvybei, arba nustatęs, kad vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų veiksmų vaiko saugumui užtikrinti ir taip sudaro sąlygas atsirasti grėsmei vaiko sveikatai ar gyvybei inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą, jeigu jis nebuvo paskirtas anksčiau, ir kartu su atvejo vadybininku teikia prašymą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui dėl mobiliosios komandos sudarymo (Įstatymo 40 straipsnis). Teisės aktų nustatyta tvarka sudaryta mobilioji komanda veikia kaip konkretus viešojo administravimo subjektas, todėl jos teisės ir pareigos nustatytos įstatyme. Projektu siūlomos nuostatos, kai asmuo turi kreiptis ne į Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ar jos įgaliotą teritorinį skyrių, bet į tarnybos ar skyriaus mobiliosios komandos specialistą, gali kelti teisės taikymo problemų.
Mobiliąją komandą sudaro skirtingų sričių specialistai, mobiliosios komandos specialistas nėra savarankiška pareigybė, todėl norintiems pranešti apie vaiko teisių pažeidimą gali būti neaišku, į kurį Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus specialistą jis turi kreiptis. Pastebėtina ir tai, kad mobilioji komanda yra sudaroma iš skirtingų sričių specialistų, kad jie kartu galėtų spręsti šeimoje kilusias problemas. Tuo tarpu projektu siūloma nustatyti, kad bet kuris mobiliosios komandos specialistas, gavęs pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą, per tris darbo dienas turi pradėti jį nagrinėti, nepaisant to, ar jis kompetentingas spręsti iškilusią problemą (pvz., pranešimą gavo socialinis darbuotojas-mobiliosios komandos specialistas, bet vaikui reikalinga psichologo, t. y. kito mobiliosios komandos specialisto funkcijas atliekančio darbuotojo pagalba). Antra, pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalį mobiliosios komandos specialistas turėtų reaguoti tik gavęs pranešimą apie šiurkštų vaiko teisių pažeidimą. Neaišku, kas šiuo atveju būtų laikoma šiurkščiu vaiko teisių pažeidimu. Taip pat neaišku, ar mobiliosios komandos specialistas, kvalifikavęs vaiko teisių pažeidimą kaip nešiurkštų, turėtų jį palikti nenagrinėtą kaip nepagrįstą, ar vis tik privalėtų įsitikinti jog vaiko teisių pažeidimo nebuvo, nes pagal Įstatymo 36 straipsnio 2 dalį vertinama, ar pranešimas apie galimą šiurkštų vaiko teisių pažeidimą yra pagrįstas, o pagal 36 straipsnio 3 dalį – ar pranešimas apie galimą vaiko teisių pažeidimą yra nepagrįstas.
Pastebėtina, kad analizuojama norma nedera su CK 3.250 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, gavusi informacijos apie galimus vaiko teisių pažeidimus, įvertina šios informacijos pagrįstumą ir imasi Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nurodytų veiksmų. Trečia, Įstatymo 36 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti, kad policijos pareigūnai privalo informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ar jos teritorinį skyrių apie galimą šiurkštų vaiko teisių pažeidimą, tačiau ir šiuo atveju nėra aišku, kokie būtų kriterijai nustatyti, ar vaiko teisių pažeidimas šiurkštus. Ketvirta, projektas tobulintinas pagal teisės technikos taisykles. Siūlytume visą straipsnį išdėstyti nauja redakcija, o 36 straipsnio 2 dalyje vietoj konkrečios institucijos „Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“ įrašyti formuluotę „Vyriausybės įgaliotos institucijos“. 16. Projekto 12 straipsnyje dėstomos Įstatymo 36¹ straipsnio nuostatos kelia abejonių. Pirma, projektu siūloma įtvirtinti policijos pareigūnų pareigą nedelsiant paimti vaiką, paliktą be tėvų ar kitų asmenų, kuriems vaikas yra patikėtas, priežiūros, iš nesaugios aplinkos, kuri nėra vaiko gyvenamoji vieta ir imtis veiksmų grąžinti vaiką tėvams nedalyvaujant vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojams. Abejotina, ar policijos pareigūnai visada turės tinkamą pasirengimą bendrauti su tokiu vaiku, taigi diskutuotina, ar ši teisės norma padės užtikrinti geriausius vaiko interesus.
Antra, neaišku, kur policijos pareigūnai ar Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojai turės laikyti paimtą iš nesaugios aplinkos vaiką, kol įsitikins, kad vaiko grąžinti neįmanoma dėl CK 3.254 straipsnio 1-2 punktuose (projekte klaidingai nurodyta 6.254 straipsnio 1-2 dalys) nurodytų pagrindų (kai tėvai dingę ir yra ieškomi arba negali vaiku rūpintis dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad vaiką paėmę iš nesaugios aplinkos policijos pareigūnai turėtų grąžinti vaiką tėvams ir tuo atveju, kai yra CK 3.254 straipsnio 3 punkte nurodytos aplinkybės, kurioms esant vaikui paprastai nustatoma laikinoji globa - tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. Tuo tarpu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojai, nustatę, kad vaikas negali būti grąžintas vaiko tėvams ar vaiko atstovams pagal įstatymą dėl CK 3.254 straipsnio 1-2 punktuose nustatytų pagrindų ar dėl to, kad gali kilti realus pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei, turi imtis Įstatymo 36³ straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų, t. y. laikinai paimti vaiką iš nesaugios aplinkos, negrąžinant jo tėvams, ir užtikrinti jo laikiną apgyvendinimą. Trečia, tobulinant projektą prieš nuorodą į 36³ straipsnio 1 dalį įrašytini žodžiai „šio įstatymo“. 17.
straipsnio 1 dalies nuostatos derintinos su CK 3.254¹ straipsnio 1 dalies nuostata, nustatančia: „Kai yra šio kodekso 3.254 straipsnyje nustatyti pagrindai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą” arba kartu su analizuojamu projektu turi būti teikiamas projektas dėl CK pakeitimo. Ši pastaba taikytina ir kitiems projekto straipsniams, kurių nuostatos nedera su CK nuostatomis. 18. Projekto 13 straipsnyje dėstomo Įstatymo 36² straipsnio 3 dalyje išbrauktinas žodis „specialisto“, nes sprendimą dėl vaiko paėmimo iš tėvų turi priimti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos teritorinis skyrius (projekto 14 ir 15 straipsniai, kuriuose dėstomi Įstatymo 36³ ir 364 straipsniai, CK 3.254¹ straipsnis), o ne šio skyriaus specialistas. Atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 3.254¹ straipsnį turi būti gautas teismo leidimas paimti vaiką iš tėvų, projektas papildytinas atitinkama nuostata su nuoroda į nurodytą CK straipsnį. 19. Projekto 13 straipsnyje dėstomos Įstatymo 36² straipsnio 4 dalies nuostatos tobulintinos. Šios dalies pirmajame ir antrajame sakinyje dėstomos nuostatos turi skirtingą reguliavimo dalyką, be to, antrojo sakinio nuostata nėra analizuojamo straipsnio reguliavimo dalyku. Siūlytina atsisakyti antrojo sakinio. Jeigu šiai pastabai nebūtų pritarta, atkreiptinas dėmesys, kad antrojo sakinio nuostata nedera su analizuojamo straipsnio 6 dalies nuostatomis. 20. Projekto 13 straipsnyje dėstomo Įstatymo 36² straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti: „Vaiko paėmimo iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą atveju vaikas yra perduodamas kitam vaiko atstovui pagal įstatymą arba šeimos nariui, arba giminaičiui, kuris pagal savo amžių ir sveikatos būklę gali pasirūpinti vaiku.
Tik nesant tokios galimybės, vaikas perduodamas laikinam globėjui.” Neaišku, koks būtų giminaičių, kuriems perduotas paimtas iš tėvų vaikas, teisinis statusas, kokias jis turėtų teises ir pareigas vaiko atžvilgiu. Pastebėtina, kad pagal CK 3.253 straipsnį, laikinai be tėvų globos likusiems vaikams steigiama laikinoji globa, o pagal CK 3.259 straipsnio 3 dalį, skiriant vaiko globėją, pirmumas teikiamas vaiko giminaičiams, jeigu šie turi tinkamas buities ir gyvenimo sąlygas ir nėra asmenys ar asmenų grupė, išvardyti šio kodekso 3.269 straipsnyje. Projekto nuostatos derintinos su CK nuostatomis. 21. Neaiškus projekto 13 straipsnyje dėstomo Įstatymo 36² straipsnio nuostatų santykis su 14 straipsnyje dėstomomis 36³ straipsnio nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad projekto 14 straipsnyje dėstomo Įstatymo 36³ straipsnio 1 dalyje pateikiama nuoroda į Įstatymo 36² straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, neaišku, ar projektu siūloma visais atvejais paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą skubos tvarka, ar gali būti paimama ir kita tvarka. Jeigu siūloma nustatyti tokį reguliavimą, kad vaikas paimamas iš vaiko atstovų pagal įstatymą tik esant išskirtinėms aplinkybėms ir toks paėmimas turi būti vykdomas tik 36³ straipsnyje nustatyta tvarka, tai 36³ straipsnio pavadinime brauktinas žodis „skubos“, kaip klaidinantis. Jeigu norima nustatyti, kad vaikas gali būti paimamas iš vaiko atstovų pagal įstatymą ne tik 36³ straipsnyje nustatyta skubos, bet ir kita tvarka, projektas papildytinas atitinkamomis nuostatomis.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad skiriasi vaiko perdavimo prižiūrėti kitiems asmenims tvarka, kurią siūloma nustatyti Įstatymo 36² straipsnio 6 dalyje ir 36³ straipsnio 1 dalies 1 punkte, be to, pagal siūlomas Įstatymo 36² straipsnio 1 dalies nuostatas vaikas paimamas iš vaiko atstovų pagal įstatymą, jeigu visos pagalbos šeimai priemonės tyra nevaisingos, o pagal 36³ straipsnio 1 dalį pagalbos vaikui ir šeimai poreikio vertinimas ir atvejo vadybos procesas inicijuojamas jau vaiką paėmus iš vaiko atstovų pagal įstatymą. 22. Projekto 14 straipsnyje dėstomo Įstatymo 36³ straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, jog mobiliosios komandos specialistas, paėmęs vaiką iš vaiko atstovų pagal įstatymą, teikia siūlymą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ar jos įgaliotam teritoriniam skyriui paimti vaiką iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą, stokoja logikos, todėl taisytina. 23. Projekto 15 straipsnyje dėstomame Įstatymo 36⁴ straipsnyje siūloma nustatyti, kad atvejo vadybos metu paaiškėjus, jog tėvai sistemingai šiurkščiai pažeidinėja vaiko teises, o kompleksinės pagalbos priemonės neveiksmingos, atvejo vadybininko siūlymu „Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius gali kreiptis į teismą dėl vaiko paėmimo iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą Civilinio kodekso 3.254¹ straipsnyje nustatyta tvarka. Tokiu atveju taikoma šio įstatymo 36³ straipsnyje nustatyta tvarka.“ Nuostatos tobulintinos. Pirma, pažymėtina, kad CK 3.254¹ straipsnyje nustatyta valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos, paėmusios vaiką CK 3.254¹ straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, pareiga per tris darbo dienas kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą.
Svarstytina, ar šiuo atveju neturėtų būti kreipiamasi į teismą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų ar tėvų valdžios apribojimo, kaip tai nustatyta CK 3.179, 3.180 straipsniuose. Antra, neaišku, į kurias Įstatymo 36³ straipsnyje nurodytas skubaus vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą nuostatas yra pateikiama nuoroda ir kodėl siūloma taikyti skubaus vaiko paėmimo iš vaiko atstovų nuostatas. Trečia, neaišku, kodėl šiame straipsnyje vartojama formuluotė „kompleksinės pagalbos priemonės“, nors pagal projekto 18 ir 19 straipsniuose dėstomas Įstatymo 38¹ ir 39 straipsnių nuostatas atvejo vadyba inicijuojama ir vykdoma esant kompleksinių paslaugų vaikui ir šeimai poreikiui. 24. Projekto 17 straipsniu siūloma pripažinti netekusiu galios Įstatymo 38 straipsnį, o projekto 18 straipsniu siūloma Įstatymą papildyti 38¹ straipsniu. Siūlytume šiuos projekto straipsnius sujungti, t. y. projekto 17 straipsniu pakeisti Įstatymo 18 straipsnį, išdėstant jį nauja redakcija. 25. Projekto 18 straipsnyje dėstomo Įstatymo 38¹ straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad pirminį vaiko ir šeimos vertinimą atlieka socialinis darbuotojas arba socialinis pedagogas. Siūlytina nustatyti instituciją, kuri atsakinga už pirminį vaiko ir šeimos vertinimą ir kuri paskirtų konkretų socialinį darbuotoją ar socialinį pedagogą atlikti šią funkciją bei kontroliuotų jų darbą. 26. Projekto 19 straipsnyje siūlytina išdėstyti nauja redakcija Įstatymo 39 straipsnį, nes juo siūloma pakeisti 5 iš 6 šio straipsnio dalių. 27.
straipsnio 1, 3 ir 4 dalių nuostatos tobulintinos:
1) straipsnio 1 dalis taisytina gramatikos požiūriu;
2) straipsnio 3 dalyje vietoj konkrečios institucijos „Socialinės apsaugos ir darbo ministerija“ įrašytina formuluotė „Vyriausybės įgaliotos institucija“;
3) straipsnio 4 dalies nuostata neaiški, todėl taisytina nurodant, kas ir kada nusprendžia, kiek laiko turi būti teikiama intensyvi pagalba, kieno sprendimu baigiama teikti intensyvią pagalbą. Be to, straipsnis dėstytinas nauja redakcija, nes siūloma pakeisti visas galiojančio straipsnio dalis. 28. Projekto 20 straipsnyje dėstomo Įstatymo 40 straipsnio 6 dalies nuostata „kreipiasi į teismą dėl vaiko paėmimo iš įstatyminių atstovų 36³ straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka“ taisytina, atsižvelgiant į tai, kad 36³ straipsnyje reguliuojama ne kreipimosi į teismą tvarka, bet vaiko paėmimas iš jo atstovų pagal įstatymą skubos tvarka. Be to, šios dalies nuostatos dėl vaiko laikinosios globos tęsimo neturi pagrindo, nes tuo atveju, kai šeimai teikiama pagalba nepaimant vaiko iš šeimos, vaikui laikinoji globa nėra nustatoma, taigi ji negali būti ir tęsiama. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal CK 3.180 straipsnį, vaikui skiriama nuolatinė globa tik tuo atveju, kai tėvų valdžia apribota neterminuotai. Be to, jame nustatyti atvejai, kai vaikui nustačius laikinąją globą tėvų valdžia nėra apribojama. 29. Projekto 20 straipsnyje dėstomo Įstatymo 40 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti: „Atvejo vadybos metu atliekant pagalbos plano peržiūrą ir paaiškėjus, kad vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą pradeda keisti savo elgesį ir rūpintis vaiko saugumu, auklėjimu ir priežiūra, tačiau išlieka kompleksinių paslaugų vaikui ir šeimai poreikis, yra koreguojamas pagalbos planas ir atliekami kiti šio įstatymo 39 straipsnio 4 ir 6 dalyse numatyti veiksmai” (pabraukta mūsų).
Pastebėtina, kad Įstatymo 39 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Atvejo vadybos metu atliekant pagalbos plano peržiūrą ir paaiškėjus, kad vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą pakeitė elgesį, tinkamai rūpinasi vaiko saugumu, auklėjimu ir priežiūra, pagalbos plano peržiūros dalyviai priima sprendimą baigti atvejo vadybą” (pabraukta mūsų). Atsižvelgiant į tai, kad pagal projekto 19 straipsnyje dėstomas Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies nuostatas esant kompleksinių paslaugų vaikui ir šeimai poreikiui yra vykdoma atvejo vadyba, siūlymas analizuojamoje projekto nuostatoje įrašyti nuorodą į įstatymo 39 straipsnio 6 dalį stokoja logikos. 30. Projekto 21 straipsnio 2 dalyje dėstomos Įstatymo 41 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatos tobulintinos, atsižvelgiant į tai, kad pagal galiojančius įstatymus asmuo pasirenka sveikatos priežiūros įstaigą, kur jam teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, o ne yra „priregistruojamas“. Šiuo atveju nepilnamečius atstovauja jų tėvai. Be to, sveikatos priežiūros paslaugas teikia sveikatos priežiūros specialistai, kurie ir turėtų teikti išvadas, o ne sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojai. 31. Projekto 21 straipsnio 2 dalyje dėstomo Įstatymo 41 straipsnio 3 dalies 3 punkte vietoj žodžio „subjektais“ įrašytinas žodis
„asmenimis“. 32. Projekto 21 straipsnio 5 dalimi siūloma pripažinti
netekusia galios Įstatymo 41 straipsnio 7 dalį.
Siūlymas diskutuotinas, kiek tai susiję su vaiko tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą teisės kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybės administracijos direktorių dėl pagalbos plano sudarymo pagrįstumo panaikinimu. Be to, siūlytina visą 41 straipsnį dėstyti nauja redakcija, nes keičiama daugiau kaip pusė šio straipsnio dalių. 33. Projekto 22 straipsnio 1 ir 2 dalyse dėstomos Įstatymo 42 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos nedera su CK 3.254¹ straipsnio nuostatomis, pagal kurias „Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, paėmusi vaiką šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, privalo per tris darbo dienas kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Prašymas išduoti leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka” (pabraukta mūsų). Be to, siūlymas nustatyti, jog „Prašymas išduoti leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso XIX skyriuje nustatyta tvarka“, diskutuotinas. Pastebėtina, kad Civilinio proceso kodekso XIX skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos šeimos bylos, t.y. civiliniai ieškiniai su šeimos byloms taikomomis išimtimis, kurių nagrinėjimo terminai yra gerokai ilgesni (gali trukti ne vieną mėnesį) nei prašymų išduoti leidimą nagrinėjimo Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka terminai (prašymai turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo jų priėmimo). Manytina, kad siūlymas nagrinėti prašymą išduoti leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą, kuris pagal galiojančius įstatymus pateikiamas teismui per tris darbo dienas po vaiko paėmimo, ieškinio teisenos tvarka nepadės užtikrinti geriausių vaiko interesų. 34.
straipsnio 2 dalyje dėstomo Įstatymo 43 straipsnio 4 dalies nuostata, jog vaiko laikino apgyvendinimo pas laikiną globėją <…> atveju yra užtikrinama vieno iš tėvų, kurio elgesys nekelia tiesioginio realaus pavojaus vaiko gyvybei ar sveikatai, galimybė būti kartu su vaiku. 35. Projekto 23 straipsnio 2 dalies pakeitimų esmėje turi būti nurodyta, kuria dalimi pildomas įstatymo 43 straipsnis, ir straipsnio 2 dalies pirmoji pastraipa išdėstoma taip:
“2. Papildyti 43 straipsnį 4 dalimi:”. 36. Projekto 24 straipsnio 1 dalyje
turėtų būti nurodyta išimtis į šio straipsnio 2 dalį: „1. Šis įstatymas, išskyrus 2 dalį, įsigalioja 2019 m. gegužės 1 d.“
pareigos turėtų būti rašomos taip: „Respublikos Prezidentas“. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] R. Bielskė, tel. (8 5) 239 6545, el. p. [email protected] P. Veršekys, tel. (8 5) 239 6353, el. p. [email protected] [1] Žr. kolegialių institucijų
masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 52-2357)
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2018-12- Nr. Į 2018-11-30
Lietuvos Respublikos Seimui Dėl Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-643 2, 3, 4, 9, 29, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 39, 40, 41, 42, 43 straipsnių pakeitimo, Įstatymo papildymo 36(1), 36(2), 36(3), 36(4), 38(1) straipsniais ir 38 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto Nr. XIIIP-2966 derinimo Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-643 2, 3, 4, 9, 29, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 39, 40, 41, 42, 43 straipsnių pakeitimo, Įstatymo papildymo 36(1), 36(2), 36(3), 36(4), 38(1) straipsniais ir 38 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektą Nr. XIIIP‑2966 (toliau – Projektas) pažymime, kad Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje numatyta, kad Sąjunga skatina vaiko teisių apsaugą, prisideda prie vaiko teisių apsaugos, o šių tikslų siekia deramomis priemonėmis pagal Sutartyse jai suteiktą atitinkamą kompetenciją. Be to, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje nustatytos pagrindinės vaiko teisės, kurios turi būti užtikrinamos Sąjungos teisės kompetencijos srityje. Atsižvelgdami į tai, kad Projektu siūlomos keisti nuostatos nepatenka į Europos Sąjungos kompetencijos sritį, pagal kompetenciją pastabų ir pasiūlymų Projektui neturime. Generalinio direktoriaus pavaduotojas, atliekantis generalinio direktoriaus funkcijas Karolis Dieninis Viktorija Vasiliauskienė, tel. 8 706 68 084, el. p. [email protected]