Projekto lyginamasis variantas
1 straipsnis. 7 straipsnio pakeitimas Papildyti 7 straipsnį 5 punktu ir jį išdėstyti taip: ,,5) mažmenine prekyba besiverčiančių ūkio subjektų ūkinės veiklos plėtrą tose savivaldybėse, kuriose jie jau užima dominuojančią padėtį, arba po planuojamos plėtros ją užimtų, jei tam nėra priimtas atitinkamos savivaldybės tarybos sprendimas.” Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia:
Seimo nariai Mykolas Majauskas Gintarė Skaistė Edmundas Pupinis Algis Strelčiūnas Andrius Kupčinskas Sergejus Jovaiša
ĮSTATYMo projekto
ir uždaviniai. Lietuvoje pastebima didelė ir toliau didėjanti mažmeninės prekybos rinkos koncentracija, turinti neigiamų pasekmių konkurencinei aplinkai bei vartotojams. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme nurodoma, jog mažmenine prekyba besiverčiantis ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 30 procentų. Nepaisant to, stambiausio mažmeninio prekybininko Lietuvoje „Maxima LT“ atitinkamos rinkos dalis, dar 2004 metais viršijusi dominuojančios padėties ribą, iki 2013 m. išaugo iki 40 procentų. Valstybiniu lygmeniu, rinkos koncentracija yra prižiūrima konkurencijos tarybos, kurios pritarimas yra būtinas norint ją vykdyti. Tačiau dominuojanti padėtis yra nustatoma visos valstybės mastu, o rinkos dalies didinimas nėra ribojamas vykdant natūralią, organišką ūkinės veiklos plėtrą. Tai sukuria pagrindą didiesiems prekybos tinklams atskirose savivaldybėse natūralios ūkinės veiklos plėtros būdu užimti ir įtvirtinti daugiau nei dvigubai dominuojančią padėtį viršijančią rinkos dalį, statistiką valstybiniu mastu šiek tiek išlyginant toms savivaldybėms, kuriose atitinkamų tinklų rinkos dalis yra smulki. Tai sukuria neigiamą konkurencinę aplinką individualiose savivaldybėse, sumažina smulkesnių rinkos dalyvių galimybes jose pradėti ar plėsti ūkinę veiklą, sukuria pagrindą piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi atskirų savivaldybių mastu. Savo ruožtu tai neigiamai veikia konkurencinę aplinką visoje šalyje. Siūloma įstatymo pataisa nustatytų, jog tose savivaldybėse, kuriose atitinkami mažmeninės prekybos tinklai jau užima, arba po numatomos ūkinės veiklos plėtros užimtų dominuojančią padėtį, savo plėtrai turėtų gauti papildomą atitinkamos savivaldybės tarybos pritarimą.
Tikėtina, kad tai ribotų ne tik susijungimu ar kontrolės įgijimu vykdomą rinkos dalies didinimą, bet ir organiška plėtra sukuriamą ir įtvirtinamą dominuojančią padėtį individualių savivaldybių mastu. Toks apribojimas padėtų mažinti mažmeninės prekybos rinkos koncentraciją, sušvelnintų ir padėtų išvengti atitinkamų prekybos tinklų dominacijos individualiose savivaldybėse, pagerintų konkurencinę aplinką, paskatintų tolygesnę prekybos tinklų sklaidą šalyje bei užtikrintų geresnes jų rinkos dalies proporcijas savivaldybėse. Tai, savo ruožtu, padėtų sukurti tolygesnį mažmeninės prekybos rinkos pasiskirstymą visoje Lietuvoje, bei padėtų spręsti Lietuvos prekybos centrų satūracijos problemą – 2015 m., Lietuva buvo trečia Europos Sąjungoje pagal vienam gyventojui tenkančio prekybos centrų plotą. Pakankamai lankstus rinkos dalies apibrėžimas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme dominuojančiai padėčiai nustatyti leistų taikyti ne tik apyvartos, bet ir parduotuvių ploto bei kitus papildomus kriterijus. Tai savivaldybėms suteiks efektyvų įrankį ribojant mažmeninės prekybos ūkinės veiklos subjektų rinkos koncentraciją ir įgalins jas užtikrinti geresnės konkurencinės aplinkos kūrimą visos šalies mastu. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai. Įstatymo projekto iniciatoriai - Seimo nariai. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai. Šiuo metu mažmenine prekyba besiverčiančių ūkio subjektų plėtra savivaldybių lygmeniu nėra ribojama pagal užimamą rinkos dalį. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama.
Siūloma nustatyti papildomą teisinį reguliavimą mažmenine prekyba besiverčiančių ūkio subjektų ūkinės veiklos plėtrai, jei subjektas atitinkamoje savivaldybėje jau užima, arba po planuojamos plėtros galimai užimtų dominuojančią padėtį. Tokiai plėtrai būtų privaloma gauti papildomą savivaldybės tarybos leidimą. Manytina, kad tai sudarytų sąlygas didesnei konkurencijai tarp mažmenine prekyba besiverčiančių ūkio subjektų, palengvintų mažesnę rinkos dalį užimančių subjektų plėtrą bei užkirstų kelią mažmeninės prekybos tinklų dominavimui atskirose savivaldybėse. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Priėmus Įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Įstatymo projekto priėmimas neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Tikėtina, kad įstatymo projekto priėmimas palengvins mažesnę rinkos dalį užimančių mažmenine prekyba besiverčiančių ūkio subjektų plėtrą bei bendrai pagerins Lietuvos mažmeninės prekybos rinkos pasiskirstymą ir konkurencijos sąlygas. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.
Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos ir kitų norminių teisės aktų rengimo reikalavimų, atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms bei Europos Sąjungos teisės aktams. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti. Įstatymui įgyvendinti nereikės priimti įgyvendinamųjų teisės aktų. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais). Įstatymo projekto įgyvendinimui papildomų biudžeto lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis. Rinkos koncentracija, dominuojanti padėtis, mažmeninė prekyba. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra. Teikia Seimo nariai Mykolas Majauskas Gintarė Skaistė Edmundas Pupinis Algis Strelčiūnas Andrius Kupčinskas Sergejus Jovaiša
DĖL
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
keičiamo įstatymo) 7 straipsnį papildyti 5 punktu nustatant, kad draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant ,,mažmenine prekyba besiverčiančių ūkio subjektų ūkinės veiklos plėtrą tose savivaldybėse, kuriose jie jau užima dominuojančią padėtį, arba po planuojamos plėtros ją užimtų, jei tam nėra priimtas atitinkamos savivaldybės tarybos sprendimas” . Projekto nuostatos diskutuotinos šiais aspektais. Pirma, vertinamoje projekto nuostatoje vartojama sąvoka ,,ūkio subjektų ūkinės veiklos plėtra“ nėra pakankamai aiški. Nėra aišku, ar ji apimtų naujų ūkio subjektų steigimą atitinkamoje savivaldybėje, ar jau veikiančių ūkio subjektų kontrolės perėmimą, ar vien vykdomos ūkinės veiklos apimčių didinimą, ar ji turėtų būti suprantama dar kitaip. Keičiamame įstatyme šios sąvokos turinys nėra apibrėžtas, todėl taikant įstatymą gali būti nevienodai aiškinama. Be to, nėra aiškus šios sąvokos santykis su keičiamo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje apibrėžta sąvoka ,,koncentracija“. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar keičiamame įstatyme nereikėtų apibrėžti šios sąvokos turinio arba ją patikslinti. Antra, projekte nėra siūloma nustatyti jokių kriterijų, kuriais vadovaujantis atitinamos savivaldybės tarybos priimtų sprendimus leisti ūkio subjektų veiklos plėtrą toje savivaldybėje.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą pažymėjo, kad nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai galima tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Atsižvelgus į tai, manytina, kad ūkio subjektų ūkinės veiklos plėtros sąlygos, jos ribojimai galėtų būti nustatyti įstatyme, bet ne savivaldybės tarybos priimamame teisės akte, kuris būtų priimamas, nesant įstatyme nustatytų tokių sprendimų priėmimo kriterijų. Trečia, projekto nuostata, jog mažmenine veikla besiverčiančių ūkio subjektų ūkinės veiklos plėtra savivaldybėse, kuriose jie užima ar po plėtros gali užimti dominuojančią padėtį, galima tik gavus atitinkamos savivaldybės tarybos pritarimą, leidžia daryti išvadą, jog įstatymu savivaldybių taryboms suteikiami konkurencijos priežiūros institucijos įgaliojimai. Tačiau iš projekto nuostatų neaišku, kokia tvarka savivaldybės tarybos pareigūnai ar savivaldybės administracijos pareigūnai ir tarnautojai vykdytų tokius įgaliojimus, kokias jie turėtų teises ir pareigas, ar jiems galiotų konfidencialumo reikalavimai. Taip pat neaišku, kaip turėtų bendradarbiauti priežiūros institucijos - Konkurencijos taryba ir savivaldybių tarybos bei savivaldybių tarybos tarpusavyje. Projektas tobulintinas, pašalinant nurodytus neaiškumus. Ketvirta, Konkurencijos įstatymas pateikia atitinkamos rinkos ir geografinės rinkos apibrėžtis, šios rinkos nustatomos kiekvienu konkrečiu atveju Konkurencijos tarybai atliekant tyrimą. Tuo tarpu pagal projekto aiškinamąjį raštą, 7 straipsnio 5 punkte nustatytu atveju atitinkama rinka visada būtų atitinkamos savivaldybės teritorija, neatsižvelgiant į galiojančiame įstatyme įtvirtintus atitinkamos rinkos nustatymo kriterijus.
Pastebėtina, kad galiojančio įstatymo 7 straipsnis nustato atvejus, kai draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant straipsnyje nurodytus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, manytina, jog projektu siūloma nuostata, kai atitinkama rinka 7 straipsnio 5 punkte nurodytais atvejais visada yra atitinkamos savivaldybės teritorija, nedera su galiojančio įstatymo nuostatomis dėl atitinkamos rinkos ir tuo pačiu su keičiamo 7 straipsnio nuostata dėl draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje. Atsižvelgiant į tai, projektu siūloma nuostata turi būti dėstoma kaip savarankiška nuostata. Penkta, galiojančio įstatymo 7 straipsnyje yra išvardinti ūkio subjektų veiksmai, kurie yra laikomi ribojančiais ar galimai ribojančiais konkurenciją, nepagrįstai varžančiais kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžiantys vartotojų interesus. Tuo tarpu projektu siūloma nuostata būtų taikoma tik mažmenine prekyba besiverčiantiems subjektams. Svarstytina, ar tokia nuostata nepažeistų asmenų lygiateisiškumo principo. Nei iš projekto, nei iš jo aiškinamojo rašto nėra aišku, kokie yra mažmenine prekyba besiverčiančių subjektų ir kita veikla (statybos, ryšių ir pan.) besiverčiančių ir dominuojančią padėtį savivaldybės teritorijoje turinčių ūkio subjektų objektyvūs skirtumai, kurie galėtų pateisinti jų atžvilgiu taikomą skirtingą reguliavimą. Šešta, atkreiptinas dėmesys, kad galiojančio įstatymo 7 straipsnio 1-4 punktuose yra išvardinti dominuojančią padėtį rinkoje užimančių ūkio subjektų veiksmai, kurie visais atvejais laikomi ribojančiais ar galimai ribojančiais konkurenciją, nepagrįstai varžančiais kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžiantys vartotojų interesus.
Projektu siūloma nustatyti, jog tokiais veiksmais būtų laikoma ir mažmenine prekyba besiverčiančių subjektų, kurie savivaldybės teritorijoje užima dominuojančią padėtį arba po planuojamos plėtros ją užimtų, veiklos plėtra. Tačiau čia pat daroma išimtis – jeigu gaunamas savivaldybės tarybos pritarimas, nurodyti veiksmai jau nėra draudžiami ir nėra laikomi piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. Be to, projekto nuostata būtų taikoma ne tik dominuojančią padėtį užimantiems subjektams, bet ir tiems subjektams, kurie ją galimai užimtų po planuojamos plėtros. Taigi siūlomas reguliavimas nėra nuoseklus ir nedera su keičiamo straipsnio reguliavimu. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostata turėtų būti dėstoma atskirai kaip savarankiška nuostata. Septinta, tam, kad savivaldybių tarybos galėtų priimti sprendimą dėl ūkio subjektų veiklos plėtros atitinkamoje savivaldybėje, jos privalo turėti informaciją apie savivaldybės teritorijoje veikiančių ūkio subjektų veiklą, jų užimamą rinkos dalį, plėtros planus ir panašiai. Iš projekto nuostatų nėra aiškus projektu siūlomo teisinio reguliavimo įgyvendinimo mechanizmas. Atsižvelgus į tai, projektą reikėtų papildyti nustatant tokį mechanizmą. 2. Įstatymo projektu siekiama mažinti mažmeninės prekybos rinkos koncentraciją ir pagerinti konkurencinę aplinką ne nacionaliniu, bet savivaldybės mastu.
Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tas pats ūkio subjektas gali vykdyti veiklą daugumoje savivaldybių ir dėl to paties ūkio subjekto veiklos plėtros neigiamus sprendimus gali priimti keletas ar keliolika savivaldybių, manytina, jog taikant įstatymą gali būti daromas poveikis ne tik savivaldybės, bet ir šalies rinkai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad
taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose[1], įgyvendinimo buvo siekiama sukurti vidaus rinkoje „vienodas žaidimo taisykles“, kurios būtų taikomos susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams ir suderintiems veiksmams. Nacionalinių konkurencijos įstatymų taikymas susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams tokia prasme, kaip apibrėžta Sutarties 81 straipsnio 1 dalyje, neturi sąlygoti tokių susitarimų, sprendimų ir suderintų veiksmų draudimo, jeigu jų nedraudžia Bendrijos konkurencijos teisė. Reglamentas nedraudžia valstybėms narėms savo teritorijoje priimti ir taikyti griežtesnius konkurencijos įstatymus, draudžiančius vienašalį įmonių elgesį ar nustatančius sankcijas už tokį elgesį. Tai gali būti ir nuostatos, draudžiančios piktnaudžiavimą ekonomiškai priklausomų įmonių atžvilgiu arba nustatančių sankcijas už tokį elgesį. Valstybės narės taip pat gali įgyvendinti nacionalinius teisės aktus, draudžiančius ar nustatančius sankcijas už nesąžiningos prekybos veiksmus, kuriais, nesvarbu kaip jie paveiktų konkurenciją rinkoje, siekiama konkretaus tikslo (pvz., draudžiama nustatyti prekybos partneriams nepagrįstas, neproporcingas ar neaptartas nuostatas ir sąlygas).
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad tiek pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ir 102 straipsnius (EB sutarties ex 81 ir 82 straipsniai), tiek pagal Reglamentą, dominuojančią padėtį rinkoje užimančių subjektų veiklos plėtra pati savaime nėra įvardinta kaip draudžiami veiksmai ar piktnaudžiavimas rinka. 3. Įstatymo projektą reikia papildyti įstatymo įsigaliojimo nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalį, teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. 4. Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konkurencijos taryba vykdo valstybinę konkurencijos politiką. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar dėl teikiamo įstatymo projekto neturėtų būti gauta Konkurencijos tarybos išvada. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected] [1] Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ir 102 straipsniai.
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2018-09- Nr. Į 2018-09-14
Lietuvos Respublikos Seimui Dėl lietuvos RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS
projekto Nr. XIIIP‑2512 atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099
Įstatymo projektas), kuriuo siūloma Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 7 straipsnį papildyti 5 punktu numatant, kad piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje reikėtų laikyti ,,mažmenine prekyba besiverčiančių ūkio subjektų ūkinės veiklos plėtrą tose savivaldybėse, kuriose jie jau užima dominuojančią padėtį, arba po planuojamos plėtros ją užimtų, jei tam nėra priimtas atitinkamos savivaldybės tarybos sprendimas”, teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
konkurencijos principas yra Europos Sąjungos ekonominės ir teisinės sistemos kertinis principas. ES konkurencijos taisyklių tikslas – užkirsti kelią konkurencijos iškraipymams, dėl kurių galėtų nukentėti visos vidaus rinkos veikimas, bendrieji interesai, atskiros įmonės ir vartotojai, ir taip padėti užtikrinti Europos Sąjungos gerovę (Žr. 2011 m. vasario 17 d. Teisingumo Teismo Sprendimo TeliaSonera, C‑52/09, EU:C:2011:83, 22 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Šiuo tikslu Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) inter alia 101 ir 102 straipsnių nuostatos reglamentuoja draudžiamų susitarimų, sprendimų, suderintų veiksmų leistinumo ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje klausimus.
SESV 102 straipsnis numato, kad bet koks vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, yra draudžiamas. SESV 102 straipsnyje pateikiamas nebaigtinis sąrašas pavyzdžių, kokie veiksmai galėtų būti laikomi piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi: „a) nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainų arba kokių nors kitų nesąžiningų prekybos sąlygų tiesioginis ar netiesioginis nustatymas; b) gamybos, rinkų arba technikos raidos ribojimas pažeidžiant vartotojų interesus; c) nevienodų sąlygų taikymas lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais, dėl ko jie patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį; d) vertimas sudaryti sutartis kitoms šalims prisiimant papildomus įsipareigojimus, kurių pobūdis ir komercinė paskirtis neturi nieko bendra su tokių sutarčių dalyku“. Nurodytos SESV nuostatos iš esmės atkartojamos ir Įstatymo projektu keičiamame Konkurencijos įstatymo 7 straipsnyje, kuris taikomas piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi vertinant nacionaliniu lygiu. Vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika ūkio subjektas laikomas užimančiu dominuojančią padėtį, kai jis nesusiduria su konkurencija, gali elgtis pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, klientų ir galiausiai vartotojų (Žr. 1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo Sprendimo Hoffmann-La Roche prieš Komisiją, 85/76, EU:C:1979:36, 38 punktą ir 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Deutsche Telekom prieš Komisiją, C‑280/08 P, EU:C:2010:603, 170 punktą).
Svarbu pažymėti, kad dominavimas per se nelaikomas nesuderinamu su konkurencijos taisyklėmis, o tokios padėties konstatavimas savaime nereiškia jokio kaltinimo įmonei, draudžiamas ir atitinkamai baudžiamas tik piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, t.y. elgesys, kuriuo rinkos galia demonstruojama darant žalą konkurencijai, nepagrįstai varžant kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžiant vartotojų interesus (žr. 1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo Sprendimo -Michelin prieš Komisiją, 322/81, EU:C:1983:313, 57 punktą; 2012 m. kovo 27 d. Sprendimo Post Danmark, C‑209/10, EU:C:2012:172, 21 ir 22 punktus). Dominuojančią padėtį užimantiems ūkio subjektams keliami griežtesni reikalavimai nei tokios rinkos galios neturintiems jų konkurentams, jie turi ypatingą pareigą savo elgesiu nepažeisti veiksmingos ir neiškraipytos konkurencijos atitinkamoje rinkoje (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo Sprendimo France Télécom prieš Komisiją, C‑202/07 P, EU:C:2009:214, 105 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 2012 m. kovo 27 d. Teisingumo Teismo Sprendimo Post Danmark, C‑209/10, EU:C:2012:172, 23 punktą). Vis dėlto, pažymėtina, kad dominuojančio ūkio subjekto ūkinės veiklos plėtra nei SESV nuostatose, nei Teisingumo Teismo praktikoje pati savaime nėra priskirtina piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejams, turi būti vertinama, ar tokia ūkio subjekto veikla iš tiesų lemia konkurencijos iškraipymus (1978 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo United Brands prieš Komisiją, 27/76, EU:C:1978:22, 189 punktas; 1996 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Tetra Pak, C-333/94, EU:C:1996:436, 24 punktas). Pažymėtina, kad galiojančios Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio nuostatos jau draudžia dominuojančio ūkio subjekto veiksmus, kuriais nepagrįstai varžomos kitų ūkio subjektų galimybės veikti atitinkamoje rinkoje, pažeidžiami vartotojų interesai.
Konkurencijos įstatymo
padėtimi pavyzdžių sąrašas. Kiekvienu konkrečiu atveju siekiant nustatyti, ar dominuojantis ūkio subjektas piktnaudžiauja savo padėtimi, turi būti įvertintos visos reikšmingos aplinkybės ir tokio elgesio poveikis (2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Deutsche Telekom prieš Komisiją, C‑280/08 P, Rink. p. I‑9555, 175 punktas). Taigi net ir Konkurencijos įstatymo
atlikus tyrimą gali būti pripažįstami piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. Galiausiai atkreipiame dėmesį, kad galiojančios Konkurencijos įstatymo nuostatos suteikia Konkurencijos tarybai įgaliojimus tirti visus galimus piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejus (Konkurencijos įstatymo 22, 23 straipsniai) ir nustačiusi pažeidimams taikyti Konkurencijos įstatyme numatytas sankcijas (Konkurencijos įstatymo 35, 36, 40 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pažymime, kad Įstatymo projektu siūlomi pakeitimai, ypatingai atsižvelgiant į Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodomą tikslą „<...> užkirsti kelią mažmeninės prekybos tinklų dominavimui atskirose savivaldybėse“ nedera su Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotu principu, kad ūkio subjekto dominavimas pats savaime nelaikomas nesuderinamu su konkurencijos taisyklėmis. 2. Įstatymo projektu siūloma numatyti, kad savivaldybių tarybos priimtų sprendimus dėl dominuojančią padėtį užimančių mažmenine prekyba besiverčiančių ūkio subjektų ūkinės veiklos plėtros.
Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad vadovaujantis susiformavusia Teisingumo Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo praktika ūkinės veiklos laisvės ribojimai galimi tik tuo atveju, jei jie numatyti įstatyme, pagrįsti siekiu apsaugoti svarbius viešuosius interesus, nediskriminaciniai ir proporcingi siekiamam tikslui (žr., inter alia, 2013 m. sausio 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo McDonagh, C‑12/11, EU:C:2013:43, 61 punktą; 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo AGET Iraklis, C-201/15, EU:C:2016:972, 70 punktą; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimus). Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projektas turėtų būti tikslinamas numatant kriterijus, kuriais vadovaujantis savivaldybių tarybos priimtų sprendimus dėl ūkio subjektų veiklos plėtros, taip pat turėtų būti detalizuojama tvarka, kurios laikantis būtų įgyvendinami savivaldybių taryboms suteikiami nauji įgaliojimai. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Vytautė Kazlauskaitė-Švenčionienė, tel. 8 706 63 698, el. p. [email protected]