Projekto Projekto lyginamasis variantas
išdėstyti taip:
„3. Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą
išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo kreiptis į šio straipsnio 2 dalyje nurodytas institucijas, kurios pagal kompetenciją įvertina, ar nėra šio straipsnio 2 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Prieglobstis Lietuvos Respublikoje ar laikinoji apsauga užsieniečiui suteikiami tik gavus išvadą, kad šis užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, ir išvadą, kad užsienietis, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikiama papildoma apsauga, nekelia grėsmės visuomenei, o užsienietis, kuriam suteikiamas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir nekelia grėsmės visuomenei. Šioje dalyje nurodytos išvados pateikiamos ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Tuo atveju, jeigu dėl svarbių priežasčių Valstybės saugumo departamentas ir Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba negali pateikti šiame straipsnyje nurodytų išvadų per nustatytą terminą, jie apie tai informuoja Migracijos departamentą. Bendras išvadų pateikimo terminas negali viršyti 28 kalendorinių dienų.“
išdėstyti taip: „6.
Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, papildoma arba laikinoji apsauga, kelia grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam suteikta papildoma apsauga, kelia grėsmę visuomenei, užsienietis, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą. Migracijos departamentas sprendimą dėl pabėgėlio statuso, papildomos arba laikinosios apsaugos panaikinimo priima ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo duomenų gavimo dienos, gavęs užsieniečio paaiškinimus žodžiu arba raštu. Migracijos departamentui priėmus sprendimą panaikinti pabėgėlio statusą, papildomą arba laikinąją apsaugą, užsieniečiui turi būti išaiškinta šio sprendimo apskundimo tvarka.“
Pakeisti 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punktą ir jį išdėstyti taip:
„2¹) jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia
grėsmę viešajai tvarkai, o tuo atveju, kai leidimas nuolat gyventi užsieniečiui išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, – jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei;“. 3 straipsnis. 88 straipsnio pakeitimas Pakeisti 88 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip: „5) yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.“
Pakeisti 90 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir jį išdėstyti taip: „9) yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.“
Pakeisti 93 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip:
„4) yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos
Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.“
Pakeisti 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:
„3) jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės
saugumui arba viešajai tvarkai arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei;“. 7 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas
1Šis įstatymas įsigalioja 2018 m. liepos 1 d. 2. Užsieniečių prašymai suteikti prieglobstį Lietuvos
Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, taip pat sprendimai suteikti pabėgėlio statusą arba laikinąją apsaugą priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.
Sprendimai panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikinti pabėgėlio statusą arba laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje, išsiųsti arba grąžinti užsienietį priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis, jeigu užsienietis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo, kai toks nusikaltimas buvo padarytas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Seimo narys Laurynas Kasčiūnas
priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Imigracija į Lietuvą auga. Pirmąjį šių metų mėnesį į Lietuvą atvyko 3307 žmonės – tai didžiausias skaičius per pastaruosius kelerius metus. Tarp jų 69 proc. sudaro grįžtantys lietuviai, 31 proc. – užsieniečiai. Imigracijos augimą pastaruoju metu daugiausia lemia dirbti atvykstantys užsieniečiai. Dėl visuomenės senėjimo ir emigracijos darbo rinkai patiriant struktūrinius pokyčius, vis dažniau pasigirsta siūlymų, susijusių su imigracijos taisyklių lengvinimu, kad verslas galėtų lengviau įdarbinti trūkstamų profesijų darbuotojus. Tai yra lengviausias kelias užpildyti darbo rinkoje atsirandantį vakuumą. Tačiau ilgesnio laikotarpio perspektyvoje tai kelia nemažai iššūkių, kurie, panašu, nėra adekvačiai įvertinami. Imigracija ir jos padariniai – daugialypis reiškinys. Šalia ekonominio ir socialinio poveikio, šį reiškinį reikėtų vertinti ir nacionalinio saugumo bei viešosios tvarkos užtikrinimo požiūriu. Tai liudija ir Vakarų valstybių pavyzdžiai. Prieš dvejus metus, migracijos krizės įkarštyje Vokietiją sukrėtė virtinė seksualinio pobūdžio nusikaltimų, kuriuos įvykdė atvykėliai iš ne europietiškų kultūrų, t. y. tie patys prieglobsčio prašytojai. Tokio pobūdžio nusikaltimai fiksuoti ir Austrijoje bei Suomijoje. Tai, kad tokius nusikaltimus daugiausiai daro imigrantai iš tam tikrų šalių, gali būti aiškinama požiūriu, kad dėl laisvesnio gyvenimo būdo, lengviau prieinamų alkoholinių gėrimų žmonės, iki šiol gyvenę šalyse, kuriose galioja vadinamasis
„sausasis įstatymas“, neretai praranda savikontrolę, o tai gali skatinti juos
daryti nusikaltimus. Prievartos aukomis dažnai tampa jaunos moterys.
Tačiau tokių nusikaltimų priežastys susijusios su kultūriniais skirtumais, atvykėlių požiūriu į Vakarų civilizaciją, joje galiojančius elgesio modelius. Nejausdami jokios pagarbos Vakarų civilizacijai, imigrantai iš tam tikrų šalių nemato būtinybės nei laistytis Europos šalyse galiojančių įstatymų, nei integruotis į visuomenę. Be to, jie puikiai supranta Europos žmonių toleranciją ir atlaidumą ir žino, kad net už įvykdytus sunkius nusikaltimus jie nebus griežtai nubausti, pavyzdžiui, negaus prieglobsčio ar bus išsiųsti į šalį, iš kurios atvyko. Todėl, norint kaip galima labiau užkirsti kelią imigrantų daromiems seksualinio pobūdžio nusikaltimams, Europos šalys turi griežtinti įstatymus, kad tokius nusikaltimus padarę atvykėliai būtų deportuojami, o atvykstantieji – nuodugniai tikrinami ir, jei yra teisti už minėtus nusikaltimus, negauti prieglobsčio. Ir tai turėtų būti taikoma už bet kokio pobūdžio sunkius nusikaltimus. Užsieniečiai, nesvarbu iš kokių šalių ir kokiais tikslais atvyksta, turi suprasti, jog privalo laikytis Europos šalyse galiojančių įstatymų ir taisyklių, nes, priešingu atveju, gresia deportacija arba prieglobsčio nesuteikimas. Lietuvoje imigrantai ir pabėgėliai iki šiol nėra padarę seksualinio pobūdžio nusikaltimų. Pagal šiuo metu galiojantį įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau
Respublikoje, išduotas leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Tokiu atveju priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę.
O užsieniečiui suteiktas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga panaikinami, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Įstatymo nuostatos, draudžiančios išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei Pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 11 straipsnį, labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo. Tuo tarpu daugelis seksualinio pobūdžio nusikaltimų yra klasifikuojami kaip sunkūs, nes už juos taikoma maksimali laisvės atėmimo bausmė neviršija 10 metų. Ir tik vienas tokio pobūdžio nusikaltimas gali būti klasifikuojamas kaip labai sunkus – kada tas, kas išžagino mažametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 5 iki 15 metų. Bet daugiausia tai yra sunkūs nusikaltimai. Pagal BK 11 straipsnį, sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo.
Atsižvelgiant į visa tai ir siekiant užkirsti kelią galimiems imigrantų seksualinio pobūdžio nusikaltimams parengtas Lietuvos Respublikos įstatymo
„Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 4, 54, 88, 90, 93 ir 130 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas
(toliau – Įstatymo projektas), kuriuo būtų sugriežtinami prieglobsčio arba laikinosios apsaugos suteikimo, leidimo nuolat gyventi, pabėgėlio statuso arba laikinosios apsaugos panaikinimo, užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos pagrindai. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai. Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai – Lietuvos Respublikos Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai? Pagal šiuo metu galiojantį Įstatymą, pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga nesuteikiami užsieniečiui, jeigu jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir nekelia grėsmės visuomenei. Taip pat užsieniečiui, gavusiam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, išduotas leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Tokiu atveju priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę. O užsieniečiui suteiktas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga panaikinami, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.
Įstatymo nuostatos, draudžiančios išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Tačiau toks teisinis reguliavimas neužkerta kelio pabėgėlio statusą arba laikinąją apsaugą Lietuvoje gauti užsieniečiams, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažinti kaltais dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Jiems taip pat negali būti panaikinamas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, pabėgėlio statusas arba laikinoji apauga. Atitinkamai tokie užsieniečiai negali būti išsiunčiami iš Lietuvos. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama?
Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad:
1) prieglobstis Lietuvos Respublikoje ar laikinoji apsauga užsieniečiui būtų suteikiami tik Migracijos departamentui gavus išvadą, kad šis užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, ir išvadą, kad užsienietis, kuriam suteikiamas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir nekelia grėsmės visuomenei;
2) Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 dienų nuo duomenų gavimo dienos, gavęs užsieniečio paaiškinimus žodžiu arba raštu, priima sprendimą dėl pabėgėlio statuso arba laikinosios apsaugos panaikinimo;
3) užsieniečiui, gavusiam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, išduotas leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.
Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad:
1) prieglobstis Lietuvos Respublikoje ar laikinoji apsauga užsieniečiui būtų suteikiami tik Migracijos departamentui gavus išvadą, kad šis užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, ir išvadą, kad užsienietis, kuriam suteikiamas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir nekelia grėsmės visuomenei;
2) Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 dienų nuo duomenų gavimo dienos, gavęs užsieniečio paaiškinimus žodžiu arba raštu, priima sprendimą dėl pabėgėlio statuso arba laikinosios apsaugos panaikinimo;
3) užsieniečiui, gavusiam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, išduotas leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Tokiu atveju priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę;
4) prieglobsčio prašytojui, atitinkančiam Įstatyme nustatytus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, šis statusas nesuteikiamas, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei;
5) užsieniečiui suteiktas pabėgėlio statusas panaikinamas, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei;
6) Laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje užsieniečiui nesuteikiama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei;
7) užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.
Tokiu atveju priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę;
4) prieglobsčio prašytojui, atitinkančiam Įstatyme nustatytus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, šis statusas nesuteikiamas, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei;
5) užsieniečiui suteiktas pabėgėlio statusas panaikinamas, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei;
6) Laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje užsieniečiui nesuteikiama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei;
7) užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Tikimasi, kad siūlomi tokie Įstatymo nuostatų pakeitimai labiau apribos galimybes atvykti į Lietuvą ir čia gauti pabėgėlio statusą arba laikinąją apsaugą užsieniečiams, kurie gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Taip pat tai atvertų platesnes galimybes tokiems užsieniečiams panaikinti leidimą nuolat gyventi, pabėgėlio statusą ir juos išsiųsti iš Lietuvos. 5.
teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta? Priėmus Įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. Priešingai, sugriežtintos pabėgėlio statuso arba laikinosios apsaugos suteikimo, prieglobsčio, leidimo nuolat gyventi panaikinimo, užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sąlygos turės teigiamą poveikį viešajai tvarkai, nes pabėgėlio statuso ar laikinosios apsaugos negalės gauti užsieniečiai, kurie įsiteisėjusiu eismo nuosprendžiu yra pripažinti kaltais ne tik dėl labai sunkaus, bet ir sunkaus susikaltimo. Lygiai taip pat užsieniečiams, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažinti kaltais dėl sunkaus susikaltimo, bus panaikinamas leidimas nuolat gyventi, pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga. Tokie užsieniečiai taip pat galės būti išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai? Įstatymo priėmimas, kaip minėta, turės teigiamą įtaką viešajai tvarkai ir atitinkamai kriminogeninei situacijai. Įtakos korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai? Priimtas įstatymas neturės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą: kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios? Priėmus Įstatymo projektą, kitų teisės aktų priimti, keisti ar pripažinti negaliojančiais nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka?
Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus? Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti? Įstatymui įgyvendinti nereikės įgyvendinamųjų teisės aktų. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais)? Įstatymui įgyvendinti papildomų biudžeto lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Nebuvo gauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas ir sritis. „Užsienietis“, „sunkus nusikaltimas“, „labai sunkus nusikaltimas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas
priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Imigracija į Lietuvą auga. Pirmąjį šių metų mėnesį į Lietuvą atvyko 3307 žmonės – tai didžiausias skaičius per pastaruosius kelerius metus. Tarp jų 69 proc. sudaro grįžtantys lietuviai, 31 proc. – užsieniečiai. Imigracijos augimą pastaruoju metu daugiausia lemia dirbti atvykstantys užsieniečiai. Dėl visuomenės senėjimo ir emigracijos darbo rinkai patiriant struktūrinius pokyčius, vis dažniau pasigirsta siūlymų, susijusių su imigracijos taisyklių lengvinimu, kad verslas galėtų lengviau įdarbinti trūkstamų profesijų darbuotojus. Tai yra lengviausias kelias užpildyti darbo rinkoje atsirandantį vakuumą. Tačiau ilgesnio laikotarpio perspektyvoje tai kelia nemažai iššūkių, kurie, panašu, nėra adekvačiai įvertinami. Imigracija ir jos padariniai – daugialypis reiškinys. Šalia ekonominio ir socialinio poveikio, šį reiškinį reikėtų vertinti ir nacionalinio saugumo bei viešosios tvarkos užtikrinimo požiūriu. Tai liudija ir Vakarų valstybių pavyzdžiai. Prieš dvejus metus, migracijos krizės įkarštyje Vokietiją sukrėtė virtinė seksualinio pobūdžio nusikaltimų, kuriuos įvykdė atvykėliai iš ne europietiškų kultūrų, t. y. tie patys prieglobsčio prašytojai. Tokio pobūdžio nusikaltimai fiksuoti ir Austrijoje bei Suomijoje. Tai, kad tokius nusikaltimus daugiausiai daro imigrantai iš tam tikrų šalių, gali būti aiškinama požiūriu, kad dėl laisvesnio gyvenimo būdo, lengviau prieinamų alkoholinių gėrimų žmonės, iki šiol gyvenę šalyse, kuriose galioja vadinamasis
„sausasis įstatymas“, neretai praranda savikontrolę, o tai gali skatinti juos
daryti nusikaltimus. Prievartos aukomis dažnai tampa jaunos moterys.
Tačiau tokių nusikaltimų priežastys susijusios su kultūriniais skirtumais, atvykėlių požiūriu į Vakarų civilizaciją, joje galiojančius elgesio modelius. Nejausdami jokios pagarbos Vakarų civilizacijai, imigrantai iš tam tikrų šalių nemato būtinybės nei laistytis Europos šalyse galiojančių įstatymų, nei integruotis į visuomenę. Be to, jie puikiai supranta Europos žmonių toleranciją ir atlaidumą ir žino, kad net už įvykdytus sunkius nusikaltimus jie nebus griežtai nubausti, pavyzdžiui, negaus prieglobsčio ar bus išsiųsti į šalį, iš kurios atvyko. Todėl, norint kaip galima labiau užkirsti kelią imigrantų daromiems seksualinio pobūdžio nusikaltimams, Europos šalys turi griežtinti įstatymus, kad tokius nusikaltimus padarę atvykėliai būtų deportuojami, o atvykstantieji – nuodugniai tikrinami ir, jei yra teisti už minėtus nusikaltimus, negauti prieglobsčio. Ir tai turėtų būti taikoma už bet kokio pobūdžio sunkius nusikaltimus. Užsieniečiai, nesvarbu iš kokių šalių ir kokiais tikslais atvyksta, turi suprasti, jog privalo laikytis Europos šalyse galiojančių įstatymų ir taisyklių, nes, priešingu atveju, gresia deportacija arba prieglobsčio nesuteikimas. Lietuvoje imigrantai ir pabėgėliai iki šiol nėra padarę seksualinio pobūdžio nusikaltimų. Pagal šiuo metu galiojantį įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau
Respublikoje, išduotas leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Tokiu atveju priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę.
O užsieniečiui suteiktas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga panaikinami, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Įstatymo nuostatos, draudžiančios išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei Pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 11 straipsnį, labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo. Tuo tarpu daugelis seksualinio pobūdžio nusikaltimų yra klasifikuojami kaip sunkūs, nes už juos taikoma maksimali laisvės atėmimo bausmė neviršija 10 metų. Ir tik vienas tokio pobūdžio nusikaltimas gali būti klasifikuojamas kaip labai sunkus – kada tas, kas išžagino mažametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 5 iki 15 metų. Bet daugiausia tai yra sunkūs nusikaltimai. Pagal BK 11 straipsnį, sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo.
Atsižvelgiant į visa tai ir siekiant užkirsti kelią galimiems imigrantų seksualinio pobūdžio nusikaltimams parengtas Lietuvos Respublikos įstatymo
„Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 4, 54, 88, 90, 93 ir 130 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas
(toliau – Įstatymo projektas), kuriuo būtų sugriežtinami prieglobsčio arba laikinosios apsaugos suteikimo, leidimo nuolat gyventi, pabėgėlio statuso arba laikinosios apsaugos panaikinimo, užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos pagrindai. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai. Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai – Lietuvos Respublikos Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Rūta Miliūtė. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai? Pagal šiuo metu galiojantį Įstatymą, pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga nesuteikiami užsieniečiui, jeigu jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir nekelia grėsmės visuomenei. Taip pat užsieniečiui, gavusiam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, išduotas leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Tokiu atveju priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę. O užsieniečiui suteiktas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga panaikinami, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.
Užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Įstatymo nuostatos, draudžiančios išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Tačiau toks teisinis reguliavimas neužkerta kelio pabėgėlio statusą arba laikinąją apsaugą Lietuvoje gauti užsieniečiams, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažinti kaltais dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Jiems taip pat negali būti panaikinamas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, pabėgėlio statusas arba laikinoji apauga. Atitinkamai tokie užsieniečiai negali būti išsiunčiami iš Lietuvos. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama?
Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad:
1) prieglobstis Lietuvos Respublikoje ar laikinoji apsauga užsieniečiui būtų suteikiami tik Migracijos departamentui gavus išvadą, kad šis užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, ir išvadą, kad užsienietis, kuriam suteikiamas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir nekelia grėsmės visuomenei;
2) Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 dienų nuo duomenų gavimo dienos, gavęs užsieniečio paaiškinimus žodžiu arba raštu, priima sprendimą dėl pabėgėlio statuso arba laikinosios apsaugos panaikinimo;
3) užsieniečiui, gavusiam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, išduotas leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.
Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad:
1) prieglobstis Lietuvos Respublikoje ar laikinoji apsauga užsieniečiui būtų suteikiami tik Migracijos departamentui gavus išvadą, kad šis užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, ir išvadą, kad užsienietis, kuriam suteikiamas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir nekelia grėsmės visuomenei;
2) Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 dienų nuo duomenų gavimo dienos, gavęs užsieniečio paaiškinimus žodžiu arba raštu, priima sprendimą dėl pabėgėlio statuso arba laikinosios apsaugos panaikinimo;
3) užsieniečiui, gavusiam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, išduotas leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Tokiu atveju priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę;
4) prieglobsčio prašytojui, atitinkančiam Įstatyme nustatytus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, šis statusas nesuteikiamas, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei;
5) užsieniečiui suteiktas pabėgėlio statusas panaikinamas, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei;
6) Laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje užsieniečiui nesuteikiama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei;
7) užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.
Tokiu atveju priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę;
4) prieglobsčio prašytojui, atitinkančiam Įstatyme nustatytus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, šis statusas nesuteikiamas, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei;
5) užsieniečiui suteiktas pabėgėlio statusas panaikinamas, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei;
6) Laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje užsieniečiui nesuteikiama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei;
7) užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Tikimasi, kad siūlomi tokie Įstatymo nuostatų pakeitimai labiau apribos galimybes atvykti į Lietuvą ir čia gauti pabėgėlio statusą arba laikinąją apsaugą užsieniečiams, kurie gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Taip pat tai atvertų platesnes galimybes tokiems užsieniečiams panaikinti leidimą nuolat gyventi, pabėgėlio statusą ir juos išsiųsti iš Lietuvos. 5.
teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta? Priėmus Įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. Priešingai, sugriežtintos pabėgėlio statuso arba laikinosios apsaugos suteikimo, prieglobsčio, leidimo nuolat gyventi panaikinimo, užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sąlygos turės teigiamą poveikį viešajai tvarkai, nes pabėgėlio statuso ar laikinosios apsaugos negalės gauti užsieniečiai, kurie įsiteisėjusiu eismo nuosprendžiu yra pripažinti kaltais ne tik dėl labai sunkaus, bet ir sunkaus susikaltimo. Lygiai taip pat užsieniečiams, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažinti kaltais dėl sunkaus susikaltimo, bus panaikinamas leidimas nuolat gyventi, pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga. Tokie užsieniečiai taip pat galės būti išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai? Įstatymo priėmimas, kaip minėta, turės teigiamą įtaką viešajai tvarkai ir atitinkamai kriminogeninei situacijai. Įtakos korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai? Priimtas įstatymas neturės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą: kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios? Priėmus Įstatymo projektą, kitų teisės aktų priimti, keisti ar pripažinti negaliojančiais nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka?
Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus? Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti? Įstatymui įgyvendinti nereikės įgyvendinamųjų teisės aktų. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais)? Įstatymui įgyvendinti papildomų biudžeto lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Nebuvo gauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas ir sritis. „Užsienietis“, „sunkus nusikaltimas“, „labai sunkus nusikaltimas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas
Vilnius
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
projekto nuostatų, tiek iš projekto aiškinamojo rašto matyti, kad projektu siekiama sugriežtinti pabėgėlio statuso arba laikinosios apsaugos suteikimo, prieglobsčio, laikinosios apsaugos bei leidimo nuolat gyventi panaikinimo bei užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sąlygas. Pažymėtina, kad minėtų visuomeninių santykių reguliavimas nėra vien tik nacionalinės teisės dalykas – reguliuodama šiuos visuomeninius santykius Lietuvos Respublika yra saistoma tarptautinių įsipareigojimų, numatytų 1951 m. Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso bei 1967 m. Protokole dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija). Be to, projektu siūlomam keisti teisiniam reguliavimui taikoma tiek pirminė, tiek antrinė Europos Sąjungos teisė: Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV)
prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinosios apsaugos politiką trečiosios šalies piliečiams, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, siekdama siūlyti atitinkamą statusą ir užtikrinti, kad nebūtų pažeistas negrąžinimo principas. Ši politika privalo neprieštarauti 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijai ir
sutartims“; 2011 m. gruodžio 13 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – Direktyva 2011/95/ES) ir 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio paslaugų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyra (toliau – Direktyva 2001/55/EB). Projekto nuostatos, svarstytinos, atsižvelgiant į minėtuose tarptautinės teisės bei Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytus reikalavimus:
straipsniu keičiamo įstatymo (toliau – keičiamo įstatymo) 4 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad prieglobstis Lietuvos Respublikoje ar laikinoji apsauga užsieniečiui suteikiami tik gavus išvadą, kad užsienietis, kuriam suteikiamas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo; keičiamo įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 5 punkte – kad prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas, jei jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo; keičiamo įstatymo 93 straipsnio 1 dalies 4 punkte – kad laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje užsieniečiui nesuteikiama, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo.
Pažymėtina, kad šios projekto nuostatos tiek, kiek tai susiję su pabėgėlio statuso ar laikinosios apsaugos nesuteikimu užsieniečiui dėl įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, nedera su Konvencijos 1 straipsnio F dalimi, Direktyvos 2011/95/ES 12 straipsnio 2 dalimi bei Direktyvos 28 straipsnio 1 dalimi, kuriose yra įtvirtintas baigtinis sąrašas rimtų priežasčių, dėl kurių užsieniečiams negali būti suteiktas atitinkamai pabėgėlio statusas ar laikinoji apsauga. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtosios direktyvos tik numato (atitinkamai Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamos dalies keturiolikta įtrauka bei Direktyvos 2001/55/EB konstatuojamosios dalies dvylikta įtrauka), kad valstybės narės turi teisę nustatyti ar palikti galioti palankesnes, nei numatoma šiose direktyvose, nuostatas dėl trečiųjų šalių piliečių arba asmenų be pilietybės, kurie prašo valstybės narės tarptautinės apsaugos. 1.2.
įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, informuotų Migracijos departamentą dėl tokio asmens atžvilgiu įsiteisėjusio teismo nuosprendžio pripažindinti kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo; keičiamo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2¹ punkte - kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo; keičiamo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 9 punkte – kad užsieniečiui pabėgėlio statusas panaikinamas, jei jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo. Pažymėtina, kad šios projekto nuostatos tiek, kiek tai susiję su pabėgėlio statuso, leidimo nuolat gyventi ar laikinosios apsaugos panaikinimu užsieniečiui dėl įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, nedera su Konvencijos 1 straipsnio F dalimi, Direktyvos 2011/95/ES 14 straipsnio 4 dalimi bei Direktyvos 2001/55/EB 28 straipsnio 1 dalimi. 1.3. Keičiamo įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, ta apimtimi, kiek joje nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jei jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, neatitinka Konvencijos 33 straipsnio 2 dalyje, Direktyvos 2011/95/ES 21 straipsnio 2 dalyje bei galiojančio Įstatymo :Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos negrąžinimo principo išimties nuostatų, pagal kurias draudimas išsiųsti užsienietį negalioja tik dviem atvejais – kai užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. 2.
į tai, kad teikiamas projektas yra susijęs su direktyvų 2011/95/ES bei 2001/55/EB įgyvendinimu, pagal Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalies 2 punktą turi būti pateiktos šių ES teisės aktų ir projekto nuostatų atitikties lentelės. 3. Atsižvelgiant į tai, kad projektu siūlomi pakeitimai yra susiję su Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų kompetencija, siūlytume kreiptis į Vyriausybę dėl išvados pateikimo. 4. Projektas taisytinas teisės technikos požiūriu:
į tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 4 straipsnį sudaro dalys, o ne punktai, teikiamo projekto 1 straipsnio 1 dalyje (dėstymo esmėje) žodžiai „punktą ir jį“ keistini žodžiais „dalį ir ją“. Analogiško turinio pastaba teiktina dėl teikiamo projekto 1 straipsnio 2 dalies (dėstymo esmės);
žodis „Teikia“;
Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 patvirtintų Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų (2017 m. liepos 11 redakcija) 113.1. punktu, projekto lyginamasis variantas tikslintinas, koreguojant dešinėje lapo pusėje rašomą žymą „Projekto lyginamasis variantas“ – šią žymą dėstant lapo viršutiniame dešiniajame kampe kampiniu vėliaviniu būdu. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis L. Schulte-Ebbert, tel. (8 5) 2396 498, el. p. [email protected] S. Zamara, tel. (85) 239 6895, el. p. [email protected]
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2018-03- Nr. Į 2018-03-02 Nr. S-2018-1514 Lietuvos Respublikos Seimui dėl LIETUVOS
90, 93 IR 126 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMo projekto nr. XIIIP‑1743 atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties Nr. IX-2206 4, 54, 88, 90, 93 ir 126 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP 1743 (toliau – Projektas) teikiame šias pastabas ir pasiūlymus dėl Projekto atitikties Europos Sąjungos teisei. Projekto nuostatomis siūloma supaprastinti prieglobsčio arba laikinosios apsaugos nesuteikimo ir panaikinimo sąlygas. Šiuo atžvilgiu visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad persekiojamam asmeniui teisė prašyti prieglobsčio pripažinta pagrindine Europos Sąjungos teise ir įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija). Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 78 straipsnyje yra nustatyta, kad ES kuria bendrą prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinos apsaugos politiką siekdama „užtikrinti, kad nebūtų pažeistas negrąžinimo principas. Ši politika privalo neprieštarauti [1951 m. liepos 28 d. Konvencijai dėl pabėgėlių statuso (toliau – Ženevos konvencija), ir jos 1967 m. sausio 31 d. Protokolui dėl pabėgėlių statuso] bei kitoms atitinkamoms sutartims“, tarp jų – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – EŽTK). Pagal šią politiką buvo priimti antrinės teisės aktai prieglobsčio srityje.
Visų pirma, reikalavimams trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimui prie tarptautinės apsaugos gavėjų, t. y. pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos suteikimui, taip pat reikalavimams jų apsaugai taikoma 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – Direktyva 2011/95/ES); reikalavimams dėl laikinos apsaugos suteikimo taikoma 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio paslaugų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyra (toliau – Direktyva 2001/55/EB); tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendra tvarka yra nustatyta 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos ir kt. Direktyvos 2011/95/ES preambulės
teisės ir laikomasi principų, pripažintų visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Šia direktyva visų pirma siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui ir prieglobsčio prašytojų bei juos lydinčių šeimos narių teisę į prieglobstį, taip pat skatinti taikyti tos Chartijos 1, 7, 11, 14, 15, 16, 18, 21, 24, 34 ir 35 straipsnius, todėl direktyva turėtų būti atitinkamai įgyvendinama“.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) taip pat yra patvirtinęs, kad aiškinant Direktyvą 2011/95/ES turi būti atsižvelgiama į pagrindines teises ir principus, visų pirma patvirtintus Chartijoje, bendrą jos sistemą ir tikslą, laikantis Ženevos konvencijos ir kitų svarbių sutarčių, nurodytų SESV 78 straipsnio
teisė yra iš esmės paremta pagrindinėmis teisėmis ir principais, įtvirtintais tarptautinėje teisėje, visų pirma, Ženevos konvencijoje bei EŽTK, todėl aiškinant antrinės ES teisės aktus turi būti atsižvelgiama į minėtų tarptautinės teisės aktų nuostatas bei į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau
Sąjungos teisėje įtvirtintus būtiniausius standartus. Pagal Direktyvos 2011/95/ES 13 straipsnį valstybės narės suteikia šį statusą trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuris priskiriamas pabėgėliams remiantis šios direktyvos II ir III skyriais. Kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas[2], iš minėtos direktyvos 21 konstatuojamosios dalies, pagal kurią tokio statuso pripažinimas yra deklaratyvus aktas, darytina išvada, kad valstybės narės šiuo klausimu diskrecijos neturi. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, kad asmenims, kurie dėl pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės negali grįžti į savo kilmės valstybę arba jeigu būtų į ją grąžinti, jiems kiltų pavojus patirti didelę žalą (t. y. pabėgėliams, papildomą ar laikiną apsaugą galintiems gauti asmenims), taikoma išimtinė jų priėmimo į šalį tvarka.
Teisingumo Teismo generalinis advokatas Paolo Mengozzi bylose B ir D[³] yra pažymėjęs, kad vienas iš pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindų tikslų, nurodomų nuo pat Ženevos konvencijos parengiamųjų darbų – nesuteikti pabėgėlio statuso asmenims, kurie dėl savo elgesio tapo „nevertais“ Konvencijos suteikiamos tarptautinės apsaugos. Tačiau svarbu nepamiršti, kad nesuteikimo pagrindai atima Ženevos konvencijoje ir Direktyvoje 2011/95/ES numatytas garantijas iš asmenų, kurių atžvilgiu buvo patvirtintas tarptautinės apsaugos poreikis, ir dėl to jie sudaro išimtis, kurioms humanitarinė norma netaikoma. Dėl galimų jų taikymo pasekmių veikti reikia ypač atsargiai[⁴]. Toliau pažymėtina, kad panaikinus asmeniui jau suteiktą pabėgėlio statusą, papildomą arba laikinąją apsaugą asmuo netenka visų jam prieš tai suteiktų garantijų, įtvirtintų anksčiau nurodytuose ES ir tarptautiniuose teisės aktuose. Be to, tokiu atveju jis būtų laikomas neteisėtai esančiu trečiosios šalies piliečiu, kurį būtų netgi galima grąžinti į jo kilmės valstybę vadovaujantis Direktyvos 2008/115/EB nuostatomis[5]. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Ženevos konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Nė viena susitarianti valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlių į šalį, kur jų gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių pažiūrų“.
EŽTT savo praktikoje aiškina EŽTK 2 ir 3 straipsnius kaip draudžiančius grąžinti asmenį į kitą šalį, jeigu dėl to jam grėstų tikras pavojus, kad elgesys su juo prieštaraus kuriai nors iš šių straipsnių nuostatų, t. y., su EŽTK 2 straipsniu susijusiais atvejais neturi kilti jokių abejonių, jog grįžusiam asmeniui grėstų mirtis, o su 3 straipsniu susijusiais atvejais turi būti galima pagrįstai manyti, kad išsiuntus asmenį jam grėstų tikras pavojus, jog jis bus kankinamas arba su juo bus kitaip netinkamai elgiamasi, kaip yra uždrausta šiame straipsnyje. Konkrečiai, EŽTT nusprendė, kad EŽTK 3 straipsnyje yra įtvirtinta viena pagrindinių demokratinės visuomenės vertybių; jame besąlygiškai uždrausta kankinti, žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgtis su žmogumi arba jį taip bausti, nepriklausomai nuo aukos elgesio, kad ir kiek jis būtų nepageidautinas ar pavojingas. Pagal 3 straipsnį valstybė turi prisiimti atsakomybę už bet kokį išsiuntimą, jeigu remiantis pagrįstais įrodymais galima spręsti, kad jos išsiųstam asmeniui grėsė tikras pavojus patirti kankinimų ar kitokį žiaurų, nežmonišką ar jo orumą žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamam toje šalyje, į kurią jis buvo grąžintas[6]. Svarbu pažymėti ir tai, kad EŽTK 15 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuo įsipareigojimų pagal EŽTK 3 straipsnį nukrypti negalima jokiais atvejais, t. y. net ir „kilus karui ar esant kitokiai nepaprastai padėčiai, dėl kurių atsiranda grėsmė tautos gyvavimui[7]“. Negrąžinimo principas, kaip pagrindinė teisė, taip pat įtvirtintas Chartijos 18 straipsnyje ir 19 straipsnio 2 dalyje.
Su Chartija susijusiuose išaiškinimuose (2007/C 303/02) nustatyta, kad Chartijos 19 straipsnio 2 dalis apima atitinkamą EŽTT praktiką, susijusią su EŽTK 3 straipsniu[8]. Direktyvos 2011/95/ES preambulės 16 konstatuojamojoje dalyje šiuo klausimu nurodyta, kad joje gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi Chartijoje įtvirtintų principų bei visų pirma siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui ir prieglobsčio prašytojų bei juos lydinčių šeimos narių teisę į prieglobstį. Direktyvos 2011/95/ES 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad pabėgėliai paprastai yra saugomi nuo grąžinimo. Be to, Teisingumo Teismas ne kartą nurodė[⁹], kad bendroji Europos prieglobsčio sistema grindžiama visapusišku ir visiems galiojančiu Ženevos konvencijos taikymu ir garantija, kad nė vienas asmuo nebus išsiųstas atgal, kur dar kartą gali būti persekiojamas. Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog valstybės narės ne tik privalo savo nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, bet taip pat nesivadovauti tokiu antrinės teisės teksto aiškinimu, kuris pažeistų Sąjungos teisės sistemos saugomas pagrindines teises arba kitus bendruosius Sąjungos teisės principus[¹⁰]. Kita vertus, Ženevos konvencijos 33 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmenys gali būti grąžinti į valstybę, kur jų gyvybei ar laisvei gresia pavojus, jeigu jie „dėl svarbių priežasčių laikomi pavojingais šalies, kurioje jie yra, saugumui arba nuteisti įsigaliojusiu nuosprendžiu už ypač sunkų nusikaltimą ir kelia visuotinį pavojų šaliai [paryškinta mūsų]“.
Taip pat Direktyvos 2011/95/ES 21 straipsnio
grąžinti pabėgėlį, oficialiai pripažintą arba ne, jeigu yra pagrindo laikyti jį pavojingu valstybės narės, kurioje jis yra, saugumui, kaip nustatyta minėtos direktyvos 21 straipsnio 2 dalies a punkte, arba jis yra galutiniu nuosprendžiu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų tos valstybės narės visuomenei, kaip nustatyta tos pačios direktyvos
pagal tarptautinius įsipareigojimus, kaip nurodyta šios direktyvos 21 straipsnio 1 dalyje. Vis dėlto Teisingumo Teismas yra išaiškinęs[11], jog nors pabėgėlio išsiuntimas iš principo leidžiamas pagal Direktyvos 2011/95/ES 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtį, jis yra tik ultima ratio, kurią valstybė narė gali panaudoti, kai jokia kita priemonė neįmanoma arba nepakankama atsižvelgiant į grėsmę, kurią atitinkamas pabėgėlis kelia šios valstybės narės saugumui ar visuomenei. Tuo atveju, kai valstybė narė pagal šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalį panaikina asmeniui suteiktą pabėgėlio statusą, nutraukia jo galiojimą ar atsisako jį pratęsti, toks asmuo pagal minėtos direktyvos 14 straipsnio 6 dalį turi teisę pasinaudoti teisėmis, nustatytomis, be kita ko, Ženevos konvencijos 32 ir 33 straipsniuose (pavyzdžiui, teise pateikti įrodymus ar skundą kompetentingoms institucijoms).
Direktyvos 2011/95/ES 21 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties taikymo atitinkamam pabėgėliui padariniai gali būti labai sunkūs, nes jis gali būti grąžintas į šalį, kurioje jam gali grėsti pavojus būti persekiojamam. Dėl šios priežasties šioje nuostatoje numatytos griežtos išsiuntimo sąlygos; konkrečiai kalbant, tik pabėgėlis, nuteistas už „itin sunkų nusikaltimą“, laikytinas keliančiu
„grėsmę šios valstybės narės visuomenei“, kaip tai suprantama pagal šią
nuostatą. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, toliau teikiame nuomonę dėl konkrečių Projekto nuostatų, susijusių su prieglobsčio arba laikinosios apsaugos nesuteikimo ir panaikinimo sąlygų supaprastinimu.
Projekto nuostatomis siūloma Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyti, kad prieglobstis Lietuvos Respublikoje ar laikinoji apsauga užsieniečiui suteikiami tik gavus išvadą, kad užsienietis, kuriam suteikiamas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo; Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, informuotų Migracijos departamentą, kuris priimtų sprendimą dėl pabėgėlio statuso arba laikinosios apsaugos panaikinimo; Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punkte – kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, panaikinamas, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo; Įstatymo
nesuteikiamas pabėgėlio statusas, jei jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo; Įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 9 punkte – kad užsieniečiui pabėgėlio statusas panaikinamas, jei jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo; Įstatymo 93 straipsnio 1 dalies 4 punkte – kad laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje užsieniečiui nesuteikiama, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo.
Projekto nuostatomis siūloma Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyti, kad prieglobstis Lietuvos Respublikoje ar laikinoji apsauga užsieniečiui suteikiami tik gavus išvadą, kad užsienietis, kuriam suteikiamas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo; Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, informuotų Migracijos departamentą, kuris priimtų sprendimą dėl pabėgėlio statuso arba laikinosios apsaugos panaikinimo; Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punkte – kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, panaikinamas, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo; Įstatymo
nesuteikiamas pabėgėlio statusas, jei jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo; Įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 9 punkte – kad užsieniečiui pabėgėlio statusas panaikinamas, jei jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo; Įstatymo 93 straipsnio 1 dalies 4 punkte – kad laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje užsieniečiui nesuteikiama, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ne tik dėl labai sunkaus, bet ir dėl sunkaus nusikaltimo padarymo. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Direktyvos 2011/95/ES 12 straipsnio 2 dalyje bei 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse yra nurodyta, jog valstybės narės gali nuspręsti nesuteikti asmeniui pabėgėlio statuso arba jį panaikinti, jeigu yra rimtų priežasčių laikyti jį keliančiu pavojų valstybės narės, kurioje jis yra, saugumui, arba jis yra galutiniu teismo sprendimu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų tos valstybės narės visuomenei.
Direktyvos 2001/55/EB 28 straipsnio 1 dalies b punkte yra nustatyta, kad valstybės narės gali nesuteikti asmeniui laikinos apsaugos, jeigu įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui dėl itin sunkaus nusikaltimo jis laikomas pavojingu priimančiosios valstybės narės visuomenei. Kaip matyti, šiomis Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2001/55/EB nuostatomis nėra numatyta valstybei narei teisė trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės nesuteikti pabėgėlio statuso (arba jį panaikinti) arba laikinos apsaugos jo keliamos grėsmės visuomenei pagrindu, jeigu jis nėra „galutiniu teismo sprendimu nuteistas už itin sunkų nusikaltimą“, todėl manome, kad anksčiau minėtos Projekto nuostatos neatitinka šių direktyvų nuostatų, o kartu ir kitų anksčiau nurodytų ES ir tarptautinės teisės nuostatų, įskaitant negrąžinimo principą. Papildomai pažymime, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 135 straipsnio 4 dalimi, prie Projekto turėtų būti pridedamos atitikties lentelės, kuriose pateikiamas anksčiau nurodytų direktyvų ir Projekto nuostatų atitikimas pagal straipsnius. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Vaida Čepaitė, tel. 8 706 63 688, el. p. [email protected] [1] 2010 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aydin Salahadin Abdulla ir kt., C-175/08, C‑176/08, C-178/08 ir C-179/08, EU:C:2010:105, 53, 54 punktai; 2010 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo B ir D, C-57/09 ir C‑101/09, EU:C:2010:661, 78 punktas. [2] 2015 m. birželio 24 d.
Teisingumo Teismo sprendimo T., C-373/13, EU:C:2015:413, 63 punktas. [3] 2010 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo generalinio advokato išvados B ir D, C‑57/09 ir C‑101/09, EU:C:2010:302, 53, 98 punktai. [4] „Global consultations on International Protection“, 2001 m. gegužės 3–4 d. (Išvadų, pateikiamų JTVKPR interneto svetainėje, 4 punktas). [5] Žr. Direktyvos 2008/115/EB preambulės 9 konstatuojamąją dalį. [6] 2007 m. sausio 11 d. EŽTT sprendimo Salah Sheekh prieš Nyderlandus, Nr. 1948/04, 135 punktas; 1989 m. liepos 7 d. EŽTT sprendimas Soering prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 14038/88,; 1991 m. spalio 30 d. EŽTT sprendimas Vilvarajah ir kt. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 13163/87, 13164/87, 13165/87, 13447/87 ir 13448/87.
15 straipsnio 1 dalis. [8] 1996 m. gruodžio 17 d. EŽTT sprendimas Ahmed prieš Austriją, Nr. 25964/94, 1989 m. liepos 7 d. EŽTT sprendimas Soering prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 14038/88. [9] Žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimą N. S. ir kt., C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865; 2010 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aydin Salahadin Abdulla ir kt., C‑175/08, C‑176/08, C‑178/08 ir C‑179/08, EU:C:2010:105, 53 punktą ir 2010 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bolbol,
38 punktą. [10] Šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimą N. S. ir kt., C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865; 2003 m. lapkričio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lindqvist, C‑101/01, EU:C:2003:596,
barreaux francophones et germanophone ir kt., C‑305/05, EU:C:2007:383, 28 punktą. [11] 2015 m. birželio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo T., C-373/13, EU:C:2015:413, 71 punktas.